2017-02-20 16:36:00

Čilės vyskupų vizitas Ad limina


Pirmadienį popiežius Pranciškus beveik visą rytą skyrė Čilės vyskupams. Priėmęs vizitą Ad limina pradėjusius šios šalies katalikų bendruomenių ganytojus, Šventasis Tėvas ilgai su jais kalbėjosi apie sielovados prioritetus dabartiniais laikais, atsakė į vyskupų klausimus, davė patarimų.

Čilėje, plotu gana didelėje – daugiau kaip 750 tūkst. kvadratinių kilometrų – valstybėje gyvena palyginti nedaug – apie 18 milijonų žmonių, kurių maždaug trys ketvirtadaliai priklauso Katalikų Bažnyčiai. Kiti yra mažesnių evangelinių bendruomenių nariai; yra taip pat labai mažos žydų ir musulmonų bendruomenės; apie 8% gyventojų neišpažįsta jokio religijos.

Dabartinės Čilės teritoriją šešioliktajame amžiuje kolonizavo ispanai. 1818 m. paskelbta Čilės nepriklausomybė. Iš pradžių nepriklausoma Čilės valstybės buvo labai palanki Bažnyčiai; tačiau vėliau atėjo kelios atviro priešiškumo bangos, nuosavybės konfiskavimas, svetimšalių kunigų išvarymas ir vietinių kunigų pilietinių teisių ribojimas. Dvidešimtojo amžiaus trečiame dešimtmetyje prasidėjo demokratijos laikotarpis, trukęs iki 1970 m. Tais metais prezidentu išrinktas socialistas Salvador Allende pradėjo radikalius visuomenės gyvenimo ir ekonomikos pertvarkymus, kuriems pasipriešino dalis visuomenės ir generolo Augusto Pinocheto vadovaujama kariuomenė. Karinė diktatūrą sustabdė Čilės transformavimą į socialistinę valstybę, tačiau buvo apribota demokratija, nemažai nuversto režimo šalininkų atsidūrė kalėjimuose, žuvo ar dingo be žinios. Galiausiai 1989 m. pats Pinochetas pasitraukė, leisdamas atsikurti demokratinei santvarkai.

Bažnyčios istorija Čilėje siekia kolonizacijos pradžios laikus. Pirmasis misionierius skelbęs Kristų vietiniams indėnams savo misiją pradėjo 1541 m. Jau po poros dešimtmečių – 1561 m. buvo įkurta Santjago vyskupija. Paskelbus Čilės nepriklausomybę, katalikybė tapo oficialia valstybės religija, tačiau vos po kelerių metų prasidėjo Bažnyčios laisvės varžymas, trukęs iki dvidešimtojo amžiaus trečiojo dešimtmečio.

Sunkūs Čilės Bažnyčiai buvo ir Pinocheto diktatūros metai. Nors karinis perversmas pašalino visuomenės ateizavimo grėsmę, tačiau greitai paaiškėjo, kad krikščionims nepakeliui su žmogaus laisves varžančia diktatūra. 1987 m. – taigi dar prieš diktatūros pabaigą – Čilę aplankė popiežius Jonas Paulius II. Jis ragino Bažnyčią būti visuomenės taikintoja ir iš tiesų, pasibaigus diktatūrai, Čilės katalikai nemažai nuveikė, kad grįžtų visuomenės gyvenimo darna.

Šiuo metu Čilės teritorijoje veikia 25 vyskupijos, sudarančios 5 bažnytines provincijas. Visu jų ganytojus – vyskupus ordinarus ir pagalbininkus – pirmadienio rytą priėmė popiežius Pranciškus.

Kaip po susitikimo su popiežiumi Vatikano radijui duotame interviu sakė Čilės Santjago arkivyskupas kard. Ricardo Ezzati Andrello, net tris valandas trukusios audiencijos metu buvo paliesta labai daug problemų ir jos buvo aptariamos nepaprastai atvirai.  Visų prima tai sekuliarizuotos visuomenės problemos. Kaip evangelizuoti sekuliarizuotą visuomenę, kaip evangelizuoti tautą, kuriai vadovauja sekuliarizuoti lyderiai, nors ir geranoriški bei atvirai nusiteikę Bažnyčios atžvilgiu. Buvo kalbama apie tautoje vis dar gilų liaudies pamaldumą. Buvo kalbama apie kunigus, apie būsimų kunigų formavimą, apie jaunimą, kuris nori būti girdimas bažnytinėje bendruomenėje. Paliestos ir socialinės problemos, Bažnyčios misija kenčiančiųjų, sergančiųjų, apleistųjų labui. Gana daug dėmesio skirta šeimų padėčiai ir šeimos sielovadai, pagal nurodymus, kurių popiežius Pranciškus davė savo apaštališkajame paraginime „Amoris laetitia“. Čilėje šis tematika pastaruoju metu yra labai aktuali.

Paliesta taip pat ir pedofilijos bažnytinėje aplinkoje problema. Kardinolas Ezzati sakė, kad pirmadienio ryto susitikimo su Čilės vyskupais metu Pranciškus pasidalijo savo asmeninėmis įžvalgomis. Popiežius pasakojo, kad vieną kartą jis, dar kaip Buenos Airių arkivyskupas, iš metro stoties pakilęs į gatvę pateko tarp žmonių, dalyvavusių kažkokioje demonstracijoje. Šalia jo buvusi moteris, pamačiusi jį su kunigo apykakle, garsiai pasakė savo vaikui: „Eime iš čia, nes čia yra pedofilų“. Girdėti tokius žodžius buvo didelis skausmas. Tačiau popiežius tada suvokė kokią gailią nuoskaudą visos kunigijos atžvilgiu sukėlė tų pašaukimui neištikimų kunigų nusikaltimai.

Galiausiai kalbėta ir apie vis dar aktualią visuomenės susitaikinimo po diktatūros problemą. Nors praėjo jau keli dešimtmečiai, dar ne visos žaizdos užgijusios ir vis dar reikia ištvermingai eiti susitaikinimo keliu. Negalima užmiršti to kas buvo, nes užmiršti reikštų atmesti istoriją, kuri yra gyvenimo mokytoja. Taip pat turime gerai įsisąmoninti, kad susitaikinti – tai visų pirma atleisti, o tikras atleidimas įmanomas tik tuomet kai suvokiama, kad atleidimas suteikiamas ne mainai už ką nors, bet visiškai neatlyginamai, - sakė Čilės sostinės arkivyskupas. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.