Soc. tinklai:

RSS:

App:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Bendroji audiencija

Popiežiaus katechezė. Jau matome naują dangų ir naują žemę

Popiežius Pranciškus

2017/02/22 13:07

Tęsdamas katechezę apie krikščionišką viltį, trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams popiežius Pranciškus komentavo apaštalo šv. Pauliaus laiško romiečiams žodžius:

„Visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įvaikinimo ir mūsų kūno atpirkimo. Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi. Tačiau regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai. O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais” (Rom 8,22-26).

Popiežiaus katechezė

Dažnai esame gundomi manyti, kad kūrinija mums priklauso, kad yra mūsų nuosavybė, su kuria galime elgtis kaip mums patinka ir kad niekam neturime atsiskaityti. Tačiau ką tik girdėtoje laiško romiečiams ištraukoje apaštalas Paulius mums primena, kad kūrinija – tai Dievo mums duota nuostabi dovana. Per ją mes galime užmegzti ryšį su Juo ir galime atpažinti pėdsakus Jo meilės plano, kurio vyksme esame pašaukti kiekvieną dieną dalyvauti.

Kai žmogus pasiduoda egoizmui, jis sugeba subjauroti net ir pačius gražiausius jam patikėtus dalykus. Taip atsitiko ir su kūrinija. Pagalvokime apie vandenį. Vanduo yra nuostabus ir būtinas dalykas; vanduo teikia gyvybę; vanduo mums labai reikalingas. Tačiau be saiko naudojant gamtos išteklius vanduo užteršiamas; suteršiama, naikinama visa kūrinija. Tai tik vienas pavyzdys. Ir tokių yra labai daug. Viena tragiškų nuodėmės, nutrauktos bendrystės su Dievu, pasekmių yra pažeista pirmapradė bendrystė su visa aplinka. Mes sugadinome gamtą, ją pavergėme, privertėme tarnauti savo nuodėmingumui. Viso to dramatiškas pasekmes kasdieną turime prieš akis. Nutraukdamas bendrystę su Dievu, žmogus praranda savo pirmapradį grožį ir ima bjauroti viską kas jį supa. Kur anksčiau viskas bylojo apie Tėvą Kūrėją ir jo meilę, dabar visur įspausti liūdni žmogaus išdidumo ir rajumo pėdsakai. Žmogaus išdidumas eikvojant gamtą, ją naikina.

Tačiau Viešpats nepalieka mūsų vienų. Taip pat ir šiame liūdname reginyje jis suteikia naują išsivadavimo, visuotinio išganymo perspektyvą. Tai su džiaugsmu pabrėžia Paulius, ragindamas mus įsiklausyti į visos kūrinijos dejones. Kūrinija dejuoja... Stipriai pasakyta. Jei dėmesingai klausomės, girdime, kad viskas aplink mus dejuoja: dejuoja kūrinija, dejuoja žmonės, dejuoja Dvasia, kuri yra mumyse, mūsų širdyje. Šios dejonės tai ne tuščias, ne beviltiškas verksmas, bet – kaip patikslina Apaštalas – tai gimdymo dejonės, tai skausmas, žinant jog gimsta nauja gyvybė. Tikrai taip yra mūsų atveju. Mus dar slegia nuodėmės pasekmės, taip pat ir viskas aplink mus dar nešioja mūsų darbų, mūsų trūkumų, mūsų užsidarymo žymes. Tačiau tuo pat metu mes žinome, kad esame Viešpaties išgelbėti ir jau galime kontempliuoti, jau galime savyje ir aplink save matyti prisikėlimo ženklus, Velykas, kurios yra naujas sukūrimas.

Tokia yra mūsų viltis. Krikščionis gyvena šiame pasaulyje, sugeba atpažinti blogio, egoizmo ir nuodėmės žymes savo gyvenime ir savo aplinkoje. Jis yra solidarus su kenčiančiais, verkiančiais, atstumtais, nusivylusiais. Tačiau tuo pat metu krikščionis sugeba į viską žiūrėti Velykų šviesoje, Prisikėlusio Kristaus akimis. Jis žino, kad gyvename laukimo metu, kad mūsų troškimai nesiriboja dabartimi, bet siekia išsipildymo metą. Gyvendami viltimi, žinome, kad Viešpats savo gailestingumu nori pagydyti visas sužeistas ir pažemintas širdis, viską ką subjaurojo žmogaus piktumas, kad Jis sukurs naują pasaulį ir naują žmoniją, kuri bus galutinai sutaikinta jo meilėje.

Kiek kartų mus, krikščionis, gundo nusivylimas, pesimizmas. Kartais be reikalo skundžiamės arba tylime, nežinodami ko prašyti, ko tikėtis. Tačiau vėl mums į pagalbą ateina Šventoji Dvasia, mūsų vilties alsavimas, kuri sužadina mūsų širdyse laukimo atodūsį. Dvasia mums padeda matyti giliau nei negatyvi dabarties regimybė ir jau dabar mums atskleidžia naują dangų ir naują žemę, kurią Viešpats ruošia žmonijai.

(Vatikano radijas)

2017/02/22 13:07