Vasario 22 - Šv. Petro sosto šventė

Vasario 22 d. Bažnyčios liturginiame kalendoriuje buvo minima šv. apaštalo Petro sosto šventė, pabrėžianti Petro įpėdinio tarnystės svarbą.

Kai kalbame apie popiežiaus ir kiekvieno vyskupo „sostą“, šis žodis reiškia ne tiek „sostą“ materialiąją prasme, tai yra vyskupo kėdę, kiek labiau vyskupo tarnystės vykdymo vietą ir pačią tarnystę. Taigi šventojo apaštalo Petro sosto šventė - tai ypatingos, vadovaujančios ir Bažnyčios vienybę užtikrinančios Petro sostinės Romoje šventė.

Romos krikščionių bendruomenė nuo seniausių laikų yra įsitikinusi, kad ji turi ypatingą autoritetą kitoms krikščioniškoms bendruomenėms, nes Romos bendruomenė turi ypatingą teisę į apaštalų Petro ir Pauliaus dvasinį palikimą. Įdomu, kad krikščionybės pradžią siekianti Petro sosto šventė iš pradžių buvo minima Antiochijoje ir Romoje – tai yra dviejuose miestuose, kuriuose krikščionių bendruomenėms vadovavo apaštalas šv. Petras.

Šia švente nuo pat pradžių norėta pabrėžti, kad apaštalas Petras, iš Kristaus gavęs ypatingą misiją stiprinti brolių tikėjimą, o taip pat jo įpėdiniai, yra vieno tikėjimo ir visų tikinčiųjų vienybės garantas. Šį įsitikinimą trečiajame amžiuje gyvenęs šv. Kiprijonas išreiškė žodžiais: „Vienas Dievas, vienas Kristus, viena Bažnyčia ir vienas sostas, Viešpaties balsu pastatytas ant Petro“.

Šv. Petro sosto šventės istorija yra susijusi ir su medžiagišku „sostu“, tai yra su kėde, apie kurią buvo anksčiau manoma, kad tai paties apaštalo Petro sostas. Šis anksčiau relikvija laikytas medinis, dramblio kaulo plokštėmis padengtas sostas, iki mūsų dienų yra Šv. Petro bazilikoje. Šios bazilikos apsidėje yra altorius, vadinamas Sosto arba Katedros altoriumi. Virš jo kyla didinga skulptūrinė kompozicija, vaizduojanti šventuosius Anastazijų, Joną Auksaburnį, Augustiną ir Ambraziejų - tai yra du Rytų ir du Vakarų Bažnyčios tėvus, stovinčius prie apaštalo Petro sosto. Sosto atkaltėje pavaizduotas Jėzus, duodantis apaštalui Petrui raktus. Šią kompoziciją, popiežiaus Aleksandro VII užsakymu, septynioliktajame amžiuje sukūrė garsusis baroko epochos skulptorius Gianlorenzo Bernini. Bronzinio sosto viduje, tarsi relikvijoriuje, saugomas minėtasis medinis sostas, anksčiau laikytas paties apaštalo Petro vyskupišku sostu. Vėliau išsiaiškinta, kad su apaštalu Petru šis sostas neturi nieko bendra. Jį padovanojo imperatorius Karolis Plikagalvis, kurį Šv. Petro bazilikoje 875 m. vainikavo popiežius Jonas VIII.

Nors kurį laiką gyvavęs tikėjimas sosto tikrumu buvo paneigtas (galutinai abejones išsklaidė popiežius Paulius VI, užsakęs specialų tyrimą, kuris nustatė sosto kilmę), tačiau tai nepaneigia tikrosios vasario 22-ąją minimos šventės prasmės – apaštalo Petro ir jo įpėdinių pašaukimo saugoti Bažnyčios tikėjimą ir vienybę.

Ne paslaptis, kad nemažai krikščionių nepripažįsta Petro įpėdinių pirmavimo arba jei ir pripažįsta, jį suvokia kitaip negu katalikai. Tačiau reikia atsiminti ir popiežiaus Jono Pauliaus II raginimą, išsakytą 1995 m. paskelbtoje enciklikoje „Ut unum sint“. Primindamas, kad visą pirmąjį krikščionybės istorijos tūkstantmetį, ypatingą Petro tarnystę pripažino visi krikščionys, Jonas Paulius II paragino visiems kartu ieškoti tokių šios tarnystės vykdymo formų, kurios ir šiandien būtų priimtinos visiems krikščionims. Tokių visiems priimtinų Petro tarnystės formų paieškos vyksta Katalikų Bažnyčios ekumeniniuose dialoguose su kitomis Bažnyčiomis ir bendruomenėmis. Su kai kuriomis Rytų Bažnyčiomis šios bendros paieškos yra jau gana toli pažengusios. (Vatikano radijas)