Aštuntasis eilinis sekmadienis

Jėzus bylojo savo mokiniams: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“.

„Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: 'Ką valgysime?' arba: 'Ką gersime?', arba: 'Kuo vilkėsime?' Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo“. (Mt 6,24-34)

TAI, KO MUMS REIKIA

„Nesirūpinkite!“…

Šis Jėzaus paraginimas pasikartoja tris sykius, išreikšdamas vieną mintį: neužduskite beskubėdami, taip, kad nebelieka laiko pastebėti švenčių ar sekmadienių, nebesurandate akimirkos stabtelėti ir pasikalbėti su mylimais žmonėmis. Neleiskite, kad visokie rūpesčiai išplėštų jums džiaugsmą, kad neprarastumėte sugebėjimo džiaugtis nuostabiais dalykais, kuriuos mums dovanoja kiekviena išauštanti diena.

Kodėl turime nesirūpinti? Atsakymas labai paprastas: todėl, kad Dievas mūsų neužmiršta. Pirmajame skaitinyje girdime į Dievo lūpas įdėtus pranašo Izaijo žodžius: „Ar gali gi motina apleisti pačios gimdytąjį sūnų? Tegul netgi ji savo vaiką užmirštų, bet aš tavęs neužmiršiu“.

„Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius… Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos,“- sako mokiniams Jėzus. Jis žvelgia į gyvenimą ir gyvenimas Jo lūpomis prabyla apie pasitikėjimą. To pasitikėjimo šaltinis, Jėzaus žodžiais tariant, visų pirma yra pats Dievas, kuris niekada mūsų nepalieka ir kiekvieno mūsų atžvilgiu turi savų planų. Mūsų gyvenimo garantija yra ne banko sąskaita, o Viešpats Dievas.

„Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“… Jėzus smerkia ne turtą, nes tarp Jo bičiulių buvo ir turtuolių, ir vargšų. Anot popiežiaus Pranciškaus Mamona yra ne pats turtas, bet tai, kas yra nuslėpta, pažymėta godumo ir pavydo ženklu, uždaryta solidarumo jausmui ir atneša neteisingumą. Mamona – tai pagonių dievukas, simbolizuojantis pinigų ir turto kultą. Jis pavergia žmones, pasisavina jų laiką, mintis ir net gyvybę.

Išganytojas neatsitiktinai ragina žvelgti į paukščius ir nepasiduoti varginančioms bei rūpesčių pilnoms mintims. Paukščiai – tai laisvos būtybės, atrodytų, beveik besvorės ir nepasiduodančios žemės traukai. Jėzaus svajonė – kad Jo žmonės jaustų dangaus trauką ir laisvi kiltų į aukštumas. Viešpats drąsina mus, sakydamas, kad jeigu Dievas maitina šiuos savo kūrinius, kurie nesėja ir nepjauna, tai tikrai pasirūpins mumis, besidarbuojančiais, sėjančiais ir pjaunančiais.

„Nesisielokite. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia“… Šis nuostabus tikrumas, kad Dievas rūpinasi mumis ir numato mūsų ateitį yra vienas iš dalykų, bendrų visoms trims didžiosioms religijoms, suartindamas krikščionis, žydus ir musulmonus. Tiesa, verta pastebėti, jog tai nėra kvietimas pasyviam laukimui, kol Dievo Apvaizda išspręs visas mūsų problemas.  Iš tikrųjų Dievo Apvaizdos veikimą pajunta ir įvertina tik tie žmonės, kurie patys eina pirmyn. Aptingęs ir pasyvus žmogus nesugebės pajusti nė  pačios didžiausios dovanos.

Ir kaip tik čia susiduriame su dar viena savo pareiga…

„Nesirūpinkite. Dievas žino,“- tai gražūs žodžiai, tačiau ar tikrai galime juos ramia sąžine pasakyti darbo nerandančiam žmogui, tam kuris, besibaigiant mėnesiui, nesuveda galo su galu, tam, kuris prarado viltį suteikti reikiamą išlaikymą vaikams? Juk vien tik žodžiai nieko nepadarys. Kaip tik apie tai savo laiške rašo apaštalas Jokūbas: „Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors jūsų jiems tartų: „Eikite ramybėje, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, kas reikalinga jų kūnui – kas iš tų žodžių?“ Mums verta prisiminti, kad Dievas, norėdamas parodyti savo Apvaizdą, naudojasi mūsų rankomis. Mes pasirūpiname kitais, o Viešpats, aprengiantis lauko lelijas, pasirūpins mumis.

Mes norime būti laisvi, kaip paukščiai ir gražūs, tarsi lelijos? Jėzus sako: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės“. Mes kviečiami siekti dieviškų dalykų – solidarumo, kilnumo, meilės - ir tada suprasime, jog visa tai išlaisvina, suteikia sparnus ir leidžia pražysti, tarsi gėlei…

(Mons. Adolfas Grušas)