Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Homilijos

Popiežiaus homilija. Ką jaučiu sutikęs išmaldos prašantį žmogų?

Popiežius Pranciškus

2017/03/16 13:36

Būkime atsargūs, kad nepasuktume tuo keliu, kuris nuo nuodėmės veda į sugedimą, - sakė popiežius Pranciškus ketvirtadienio rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje. Šios dienos Evangelijoje Viešpats pasakoja palyginimą apie lėbaujantį turtuolį ir elgetą Lozorių. Tai, pasak popiežiaus, įspėjimas mums, kad neužsidarytume savyje, neatsitvertume nuo mūsų miestuose gyvenančių vargšų. Kai žmogus gyvena savo uždaroje aplinkoje, - sakė Pranciškus, - kai mato tik savo turtus, kai yra patenkintas savimi, kai pasitiki tik savimi ir tuo, ką turi, jis praranda sveikus orientyrus.

Apie tokią situaciją kalba šios dienos Evangelijos palyginimas. Turtuolis kasdien ištaigingai puotavo, nekeipdamas dėmesio į prie namų durų gulintį kenčiantį žmogų. „Jis žinojo kas yra tas vargšas. Žinojo. Nes vėliau, kalbėdamas su tėvu Abraomu, sakė: „Pasiųsk Lozorių“. Jis tikrai žinojo jo vardą, bet jis jam visiškai nerūpėjo. Ar jis buvo nusidėjėlis? Taip. Tačiau galima sugrįžti atgal iš nuodėmės: prašome atleidimo ir Viešpats atleidžia. Turtuolio širdis buvo taip toli nuėjusi mirties keliu, kad nebuvo įmanoma sugrįžti. Yra taškas, yra momentas, yra riba, kurią peržengus sunku sugrįžti atgal. Tai riba, kurią peržengus nuodėmė tampa sugedimu. Tas turtuolis buvo ne nusidėjėlis, bet sugedęs žmogus. Jis žinojo apie skurdą, bet jam tai nerūpėjo ir jis jautėsi laimingas“.

Popiežius paragino šį Kristaus palyginimą pritaikyti sau patiems ir klausti: „Ką jaučiame širdyje kai eidami gatve sutinkame benamį žmogų ar išmaldos prašančius vaikus? „Ne, šitiems neduosiu; jie gi priklauso tai vagių tautai...“ Ir einu pirmyn, argi ne taip? Ką gi širdyje jaučiu kai sutinku benamį, vargstantį, apleistą žmogų? Jis gali būti gerai apsirengęs, tačiau jis neturi pinigų nuomai susimokėti, nes neteko darbo... Tokį vaizdą matome miestuose, tokia yra mūsų miestų panorama.  Kaip paminklas, autobuso stotelė, paštas, taip pat ir benamis yra miesto dalis. Tačiau ar tai normalu? Būkime atsargūs! Kai tokie dalykai mano širdžiai atrodo normalūs, kai sakau: „taip, toks yra gyvenimas“, kai valgau, geriu, ir, kad truputį sumažinčiau savo kaltę, duodu išmaldą ir einu pirmyn – toks kelia nėra teisingas“.

„Dėl to, - sakė popiežius, - melskime Viešpatį: „Pažvelk, Viešpatie, į mano širdį. Žiūrėk ar aš neinu blogu keliu, tuo slidžiu keliu, kuris iš nuodėmės gali nuvesti į sugedimą, iš kurio jau neįmanoma sugrįžti“. Paprastai nusidėjėlis, jei gailisi, sugrįžta; sugedusiajam tai kur kas sunkiau, nes jis užsidaręs savyje. „Pažvelk, Viešpatie, į mano širdį“ – tokia tebūna mūsų malda. „Padėk man suprasti kokiu keliu aš einu, kur jis mane veda“. (Vatikano radijas)

2017/03/16 13:36