Soc. tinklai:

RSS:

App:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Vatikanas \ Įvykiai

Gavėnios pamokslas. Tikiu Jėzų – Dievą, gimusį, bet nesukurtą

Gavėnios pamokslas Vatikane - EPA

2017/03/17 15:51

Penktadienio rytą popiežiui ir Romos kurijai sakytame antrame gavėnios pamoksle t. Raniero Cantalamessa OFM Cap. tęsė prieš savaitę pradėtą meditaciją apie Šventosios Dvasios mums atskleidžiamą Kristaus slėpinį. Pirmame pamoksle buvo komentuojami Tikėjimo išpažinimo žodžiai „Tikiu į vieną Viešpatį Jėzų Kristų“. Šį kartą meditacija buvo skirta Nikėjos susirinkime 325 m. pridėtiems žodžiams: „...prieš visus amžius gimusį iš Tėvo, Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, bet nesukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu“.

Tėvas Cantalamessa sakė, kad kol krikščionių tikėjimas nebuvo išėjęs iš biblinės judėjiškos aplinkos, žodžiai „tikiu į Viešpatį Jėzų Kristų“, vienprasmiškai išreiškė tikėjimą Jėzaus dieviškumu. Žodis „Viešpats“ (Adonai) nekėlė jokių dviprasmybių ir buvo suprantamas kaip taikomas tik Dievui ir niekam kitam. Krikščionims žydams buvo aišku, kad vadinti Jėzų Viešpačiu, tai išpažinti, jog jis yra Dievas.

Papildomų paaiškinimų ir patikslinimų prireikė kai krikščionių tikėjimas pateko į graikų – romėnų kultūrinę aplinką. Titulo „Viešpats“ (Kyrios) jau nebepakako, nes pagonių pasaulyje buvo daug „viešpačių“, tarp jų – ir Romos imperatorius. Reikėjo surasti naują būdą, kuris išreikštų tikėjimą Jėzaus dieviškumu ir pateisintų jo garbinimą. Būtent šiame kontekste atsirado minėtieji Nikėjos susirinkimo pridėti Tikėjimo išpažinimo žodžiai.

Tėvas Cantalamessa priminė, jog viena pirmųjų kliūčių Jėzaus dieviškumo suvokimui buvo graikiškoje aplinkoje dievybės prigimčiai apibrėžti naudota „nepagimdytojo“ sąvoka. Tuo metu atsirado ir Arijaus klaida, pasak kurios, jei Jėzus gimė, vadinasi „buvo laikas kai jo nebuvo“. Faktiškai tai reiškė Jėzaus prilyginimą kitiems kūriniams. Aleksandrijos vyskupas Atanazas šį nesusipratimą aiškino faktu, kad graikai „nepagimdytojo“ titulą sugalvojo tuo metu kai dar nepažinojo Dievo Sūnaus, o Nikėjos susirinkimas įvedė patikslinimą, kad Jėzus yra „gimęs, bet nesukurtas“.

Pasak Popiežiaus namų pamokslininko, Nikėjos susirinkimo formulės atsiradimo aplinkybės mums sako labai svarbų dalyką – kad Kristaus dieviškumas turi būti išreiškiamas tokiais terminais, kurie kiekvienoje epochoje ir kultūroje aiškiai ir tiesiogiai reiškia „Dievą“. Taip pat reikia atsiminti, kad Atanazo ir kitų to meto teologų tikėjimas, jog Jėzus yra Dievas, rėmėsi ne spekuliacijomis, bet gyvenimu, Šventosios Dvasios dėka Bažnyčioje veikiančios išganymo malonės patirtimi.

Kristaus dieviškumas yra kertinis akmuo, kuriuo remiasi kiti du pagrindiniai krikščionių tikėjimo slėpiniai – Trejybė ir Įsikūnijimas. Tai, pasak tėvo Cantalamessa, tarsi dvejos durys, kurios kartu atsidaro ir kartu užsidaro. Tai kažkas panašaus į pastatą ar metalinę struktūrą, taip sukonstruotą, kad pašalinus vieną elementą, viskas sugriūva. Toks pastatas yra krikščionių tikėjimas; jo kertinis akmuo yra Kristaus dieviškumas.

Turėtume savęs labai rimtai paklausti: ką Jėzus Kristus reiškia mūsų visuomenėje ir netgi pačiame krikščionių tikėjime? Atsakymas - Kristus yra ir tuo pat metu jo nėra. Vienas vertus, žiniasklaidoje, kultūroje jis labai dažnai minimas. Tačiau jei žvelgiame vien į tikėjimo sferą, matome nerimą keliantį jo nebuvimą arba atmetimą. Ką gi tiki Europos „tikintieji“? Dažnas tiki, kad yra Aukščiausioji Būtis; Kūrėjas, Anapilis. Tačiau tai teistinis, o ne krikščioniškas tikėjimas. Gana trumpo žvilgsnio į Naująjį Testamentą, kad suvoktume, kad mums labai toli iki tos tikėjimo sampratos, kurią Naujasis Testamentas skelbia. Pasak Pauliaus, tikėjimas nuteisina nusidėjėlius ir suteikia jiems Šventąją Dvasią. Kitaip tariant – tikėjimas tai išganymas, tikėjimas į Jėzų Kristų, jo velykinį mirties ir prisikėlimo slėpinį.

Turime atsakyti į tą klausimą, kurį Jėzus uždavė apaštalams: „O jūs kuo mane laikote?“. Pritaikyti jį sau asmeniškai: „Ar tikrai tu mane tiki?“, „Ar tiki visa savo širdimi“. Nes juk širdyje suleistos tikėjimo šaknys, kaip sako šv. Augustinas.

Turime atkurti sąlygas, kad tikėjimas Kristaus dieviškumu būtų išpažįstamas be baimės ir be jokių svyravimų. Turime atgauti tokį patį veržlumą, kuris pagimdė šiandien aptariamą tikėjimo išpažinimo formulę. Tą kartą buvo pakilęs potvynis ir jo pasiektą aukščiausią lygį žymi ta formulė, kurią šiandien tariame kartodami Credo. Tačiau vien to ženklo negana. Reikia naujo potvynio. Negana tik kartoti Nikėjos susirinkimo žodžius, bet reikia naujo tokio proveržio kaip anąkart. Neturi likti neatsakytas klausimas: Ką, mes, krikščionys darome su savo tikėjimu į Jėzų Kristų? Mes juk žinome, kad Jėzaus žodžiai nepraeis, kad jie yra gyvi žodžiai, skirti visiems, kas su tikėjimu jų klausosi kiekvieną istorijos akimirką ir kiekvienoje vietoje. (Vatikano radijas)

2017/03/17 15:51