Soc. tinklai:

RSS:

App:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Susitikimai

R. Cantalamessa: mirtis yra „gimimas“ ir „krikštas“

T. Cantalamessa Gavėnios meditacijos - EPA

2017/03/24 16:27

Penktadienio ryte popiežiaus namų pamokslininkas kapucinas Raniero Cantalamessa perskaitė, dalyvaujant Pranciškui ir kitiems, trečiąją Gavėnios meditaciją. Šį kartą jo pagrindinė tema buvo mirtis – kaip Kristaus mirtis, Šventosios Dvasios veikimu, nušviečia mūsų mirtį.

Bažnyčios Tikėjimo išpažinimas baigiasi eilute, jog laukiame „kūno iš numirusių prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo“. Tačiau prieš tai visada ateina, nors išpažinime nepaminėta, mirtis.

Istorijoje žinome daug pastangų „pasiguosti“, kalbant apie mirtį, atrasti jai priešnuodį. Epikūras tvirtino, kad mirties klausimas yra savaime klaidingas, nes „kol dar esu, mirties nėra, o kai bus mirtis, nebus manęs“. Romėnų poetas Oracijus sakė, kad ir po mirties jis bus gyvas, bent dalinai, per savo raštus. Ir marksizmas teorizavo tam tikrą gyvenimą po mirties: ne kaip individualią, o kaip rūšies egzistenciją. T. Cantalamessa paminėjo ir reinkarnacijos idėją. Ji nesuderinama su krikščionišku tikėjimu, tačiau ir ten, kur ši idėja iš tiesų yra religinės sampratos dalis, ten ji nėra suvokiama kaip džiugus gyvenimo pratęsimas, bet kaip papildomas kentėjimo ir išsityrinimo laikas. Yra ir mūsų dienų doktrinų, kaip kad „transhumanizmas“, kuris tvirtina, kad žmogus peržengs save, taip pat mirtį, per technologiją.

Šiuolaikinėje filosofijoje mirties klausimui centrinę vietą suteikė filosofas Martinas Heidegeris. Mirtis nėra šiaip nelaimingas įvykis, tačiau priklauso pačiai gyvenimo esmei, žmogus yra „būtybė dėl mirties“, sakė jis. Kiekvieną gyvenimo akimirka taip pat yra mirties akimirka, kai kažko netenkame, kažkas sudega.

Tai radikaliai priešinga krikščioniškai vizijai, kuriai žmogus yra „būtybė dėl amžinybės“. Tačiau filosofo išvada nėra kvaila ar skandalinga, tik gerai parodo koks vien sau palikto žmogaus likimas ir kokia skirtinga yra tikėjimo perspektyva.

Mirties klausimo apmąstymas yra ne vien pasaulietiškoje mintyje, bet ir Biblijoje: daug yra knygų, kuriose mirčiai skiriamas didelis dėmesys. Tiesa, iš pradžių daugiau klausimų, o ne atsakymų forma. Išminties knygoje, kuri tarp kitų Biblijos „išminties knygų“ yra jauniausia, pasirodo įžvalga apie pomirtinį atlyginimą.

Tačiau krikščionys jau aiškiai žino, koks yra vienintelis ir tikras vaistas nuo mirties – Kristaus auka ir pergalė prieš mirtį. Kristaus prisikėlimas yra skirtingas nuo Lozoriaus prikėlimo: šis vėl turėjo mirti, o Kristus pralaužė pačią mirtį, kad visi juo tikintys galėtų sekti iš paskos. Kaip yrapasakęs vienas senas autorius, „Kristus nužudė mirtį, kuri žudė žmones“.

Kristaus auka apgyvendino kančią ir mirtį Dievo meile. Nebe mirtis, o meilė taria paskutinį žodį. Dėl pagarbos žmogaus laisvei Dievo meilė nepašalina tragiškos blogio ir mirties tikrovės, bet ją pripildo.

Pasikeičia „viskas ir niekas“. Viena vertus, protu suvokiame, jog toliau būtina įžengti į kapą, tačiau tikėjimu žinome, kad iš ten galime išeiti, vedami Kristaus, per jo „išlaužtą“ praėjimą.

Popiežiaus pamokslininkas mirtį palygino su „gimimu“ ir „krikštu“. Gimimu, nes per mirtį yra gimstama tikram ir amžinam gyvenimui. Todėl Bažnyčios kalendoriuje šventieji menami ne tada, kai jie gimė žemiškajam, bet dangiškajam gyvenimui.

Pats Jėzus mirtį yra pavadinęs „krikštu“, kuriuo turės būti pakrikštytas. Apaštalas Paulius rašo apie „krikštą Kristaus mirtyje“. Pirmaisiais Bažnyčios amžiais buvo krikštijama visiškai panardinant į vandenį: panardinamas senas žmogus, o išnyra naujas. Visi jo nešvarumai, jo nuodėmės lieka palaidoti po vandeniu, jis gimsta kaip naujas kūrinys. Šia prasme mirtis krikščioniui yra tarsi „krikštas“, po kurio jis atgims kitam gyvenimui.

Krikščionybėje mirties meditacijai buvo ir yra skiriama daug dėmesio. Tiek, kad yra sakančių, kad krikščionybė kelią sau skina per mirties baimę. Tačiau tai visiška klaida: krikščionybė siekia ne didinti, o išsklaidyti mirties baimę, įskiepyti joje viltį. Ji kviečia medituoti ne tiek savo, kiek Kristaus gelbstinčią mirtį ir dovanojimąsi dėl mūsų.  

Todėl Gavėnią labai patartina, pasak t. Cantalamessa, skirti pusvalandį ir vėl perskaityti Evangelijos pasakojimą apie Kristaus kančią ir atpirkimą. (Vatikano radijas)

2017/03/24 16:27