Popiežius Karpyje: Nuriskime nuo širdies akmenį, kuris neleidžia Jėzui įeiti

Popiežius sekmadienį lankėsi šiaurinės Italijos Emilijos Romanijos regione. Popiežiaus pastoracinis vizitas prasidėjo Karpio miestelyje 9.30 val. Atskridęs iš Romos straigtasparniu, popiežius į miestelį atvažiavo papamobiliu, pakelyje sveikinamas džiugios minios, lydėjusios Šventąjį Tėvą iki pat Karpio centrinės Kankinių aikštės, kurioje popiežius aukojo penktojo Gavėnios sekmadienio Mišias su visais regiono vyskupais. Pagrindinis vizito tikslas, taip pat į gretimą Mirandolos miestelį po pietų, buvo aplankyti žemės drebėjimo prieš penkerius metus stipriai nuniokotas vietoves. Nors jau daug atlikta šalinant stichijos pasekmės, jos akivaizdžios. Karpio katedrą prieš savaitę kultui atšventino popiežiaus Valstybės sekretorius, kard. Pietro Parolin, tuo metu Mirandolos katedra tebėra tvarkoma ir todėl uždaryta.

Popiežius apsilankė Karpyje savo pirmtako pėdomis: Benediktas XVI aplankė Karpio vyskupiją 2012 metais tuoj po žemės drebėjimo. „Tada visi buvome labai solidarūs, dosniai padėjome vieni kitiems, tačiau laikui bėgant žmonės ima labiau žiūrėti savęs, praeina geranoriškumas. Popiežiaus Pranciškaus apsilankymas yra puiki proga pradėti iš naujo“, pasakė laukdamas atvykstančio Šventojo Tėvo Karpio vyskupijos Katalikų akcijos prezidentas Alessandro Pivetti.

Popiežius ragino tikinčiuosius nebijoti būti Jėzaus prikeliamais taip, kaip Jėzaus pašauktas jo bičiulis Lozorius, kurio mirties žinia pribloškė ir giliai nuliūdino Jėzų. „Prie Lozoriaus kapo įvyko ypatingas susitikimas, kartu ir susipriešinimas. Iš vienos pusės, esame prislėgti gilaus nusivylimo, žemiško gyvenimo trapumo, paženklinto mirties baimės, kartais sukrentame, išgyvename vidinę tamsą, galinčią atrodyti neįveikiama. Iš vienos pusės – kapas, žlugimas, tačiau iš kitos – viltis, kuri nugali mirtį ir blogį, ir kuri turi vardą. Vilties vardas yra Jėzus! Jis neatneša šiek tiek gerovės, ar būdą kaip prailginti gyvenimą, bet paskelbia: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas (Jn 11, 25). Todėl jis tvirtai ištarė: „Nuriskite akmenį!“ ir galingu balsu sušuko Lozoriui: išeik!“ (Jn 11, 43).

Brangūs broliai ir seserys, ir mes esame kviečiami rinktis, kurioje pusei būti. Kapo pusėje, ar Jėzaus pusėje; vieni užsidaro liūdesyje, kiti atsiveria vilčiai. Kai kas lieka gyvenimo griuvėsių spąstuose, o kiti, kaip jūs, su Dievo pagalba pakelia iš griuvėsių ir kantriai atkuria viltį.

Pamatinių gyvenimo „kodėl?“ akivaizdoje galime rinktis iš dviejų kelių: melancholiškai žiūrėti į šiandienos ir praeities kapus arba priartinti Jėzų prie mūsų kapų. Taip, nes kiekvienas jau turi savo mažą kapą, apmirusias zonas širdyje: žaizdą, patirtą ar padarytą neteisingumą, piktumą, kuris nepraeina,  gailestį, kuris užeina ir sugrįžta, nuodėmę, kurios neįstengiame įveikti. Atraskime šias zonas ir atiduokime jas Jėzui. Keistu būdu dažnai norime pasilikti vieni tamsioj prarajoj, kuri yra mumyse, vietoj to, kad pasikviestume Jėzų. Tai kapų atmosfera. Tačiau Jėzus nori priešingai, jis nori atverti gyvenimo kelią, kuriame laukia susitikimas su Juo.

Su Jėzumi džiaugsmas apsigyvena širdyje, atgimsta viltis, skausmas pavirsta ramybe, baimė - pasitikėjimu, išbandymas – meilės auka. Nors niekuomet netrūks sunkumų, visuomet bus ranka, kuri prikelia, o Jo Žodis drąsina ir sako visiems, kiekvienam mūsų: „Išeik!. Ateik pas mane!“. Jis sako visiems: „Nebijokite!“

Kaip tada, taip ir šiandien Jėzus mums sako: „Nuriskite akmenį!“. Kad ir kokia būtų praeitis, sunki nuodėmė ir didelė gėda, niekuomet neužtverkime kelio Viešpačiui ateiti. Nuriskime nuo savęs tą akmenį, kuris neleidžia jam įeiti. Dabar tinkamas metas pašalinti mūsų nuodėmes, mūsų prisirišimą prie pasaulio tuštybių, pasididžiavimo, kuris užblokuoja sielą, tarpusavio priešiškumą, šeimose... Dabar tinkamas metas pašalinti visus šiuos dalykus. (Vatikano radijas)