Rinkliava Jėzaus gimtinės taikai

„Padėk sukurti taiką Jėzaus gimtinėje“, kviečia Rytų Bažnyčių kongregacijos prefektas pokalbyje su italų žinių agentūra Sir. Kardinolas Leonardo Sandri žinių agentūrai pristatė savo laišką, kviečiantį viso pasaulio katalikus dalyvauti Didžiojoje penktadienio rinkliavoje Šventosios Žemės taikai.

„Prašau vardan mums bendro žmogiškumo ir mus Kristuje suvienijančio krikščioniško tikėjimo dosniai prisidėti prie taikos kūrimo pastangų Jėzaus gimtajame regione, Šventojoje Žemėje, kad taptume tikrais šio pasaulio taikos kūrėjais, sakė kardinolas Sandri, Rytų Bažnyčių kongregacijos prefektas.

Jis patikino, jog itin svarbu išsaugoti ir prižiūrėti visas vietoves ir šventoves, susijusias su Jėzaus gyvenimu ir žmonijos išganymo istorija. „Svarbu išlaikyti šventąsias vietas, nes mums, kurie tikime nematę, jos padeda fiziškai prisiartinti prie mūsų Išganytojo, Dievo Sūnaus“, tvirtina kardinolas.

Pasak jo, yra pavojus laikyti įvykius labai kamuojamame Artimųjų Rytų regione tolimais, mūsų nesaistančiais, tarsi nebūtume už juos atsakingi. Tačiau dalyvavimu Didžiojo penktadienio rinkliavoje kiekvienas gali asmeniškai prisidėti, kad būtų pakeista dabartinė karo, vargo, terorizmo, prievartos ir padalijimo tikrovė.

Būtent todėl rinkliava svarbi, kad būtų sukurta taika Jėzaus žemėje, sakė Rytų Bažnyčių kongregacijos prefektas.

Didįjį penktadienį bažnyčiose rengiama rinkliava gyvybiškai svarbi Šventosios Žemės krikščionių išlikimui, padeda išlaikyti Bažnyčios gyvenimą ypač šventovėse, kurios yra laikomas šventomis vietomis. Be to, rinkliava yra būdas, kuriuo parapijos, draugijos ir vienuolijos gali palaikyti tikinčiųjų bendruomenes Artimuosiuose rytuose, rašo italų katalikiška žinių agentūra.

Pal. Paulius VI: Perduoti Šventosios žemės tautoms gyvenimo ir vilties motyvus

Popiežiai nuo seno ragina palaikyti Šventosios Žemės krikščionis. Paskutinysis popiežius apie tai paskelbęs magisteriumo dokumentą buvo pal. Paulius VI, parašęs Apaštališkąjį paraginimą „Nobis in animo“ 1974 metais, kuriuo patvirtino savo pirmtakų, ypač popiežių Leono XIII ir šv. Jono XXIII normas dėl Didžiojo penktadienio rinkliavos visose bažnyčiose pasaulyje.

Paulius VI, kuris buvo pirmasis popiežius apsilankęs Jeruzalėje ir kitur Šventojoje Žemėje, savo paraginimo tekste prisiminė, kad toji jo kelionė 1964 metais buvo surengta todėl, kad „reikėjo maldomis ir darbais sustiprinti Vatikano II Susirinkimo laimingą užbaigimą“. Pasak Pauliaus VI, „Niekas negali užmiršti, kad kai Dievas panorėjo kaip žmogus išsirinkti šiame pasaulyje savą tėvynę, kalbą ir šeimą, jas pasirinko Rytuose“.

„Ši palaimintoji žemė tam tikru būdu tapo dvasiniu paveldu viso pasaulio krikščionims, kurie trokšta pamaldžia kelione aplankyti ją bent sykį per gyvenimą, kad sustiprintų savo pamaldumą ir paliudytų meilę Dievui, kuris tapo Kūdikiu Betliejuje, dieviškajam Nazareto paaugliui ir darbininkui, dieviškajam viso regiono mokytojui ir taumaturgui, dieviškajam Kryžiui Kalvarijoje ir Prisikėlusiam Išganytojui.

Tačiau tai yra kraštas, kuriame šalia šventyklų ir šventųjų vietų gyvuoja gyvoji Bažnyčia, į Kristų tikinti bendruomenė, kuri amžiams bėgant patyrė daugybę skaudžių išbandymų, padalijimų, persekiojimų iš išorės ir emigraciją, dėl kurios nusilpo ir jau nebegali išsilaikyti vien savo jėgomis; todėl jai reikia mūsų supratimo ir paramos, tiek moralinės, tiek materialinės“, rašė pal. popiežius Paulius VI prieš penkis dešimtmečius kreipdamasis į viso pasaulio katalikus.

Paulius VI, aptardamas piligrimysčių į Šventąją Žemę svarbą, be kita ko pasidžiaugė jų metu įvykstančiais „susitikimais tarp skirtingų tikėjimų žmonių, nes į tą palaimintą Žemę, ir ypatingai į Jeruzalę, kaip į savo dvasinį centrą, dėmesį kreipia ir į Jį keliauja ne tik krikščionių bendruomenės, ne katalikai, bet ir žydai ir musulmonai“.

„Karštai viliamės, kad šie ryšiai sutvirtės, padedami vieniems kitus geriau pažinti ir gerbti, priartėti prie brolių, kurie yra to paties Tėvo vaikai ir kad leis kur kas giliau suprasti pagrindinius tautų taikos reikalus“. (...) „Juk visiems aišku, kad amžiams bėgant Šventojoj Žemėje užgimusios įvairios kultūros turi susilieti, kad joms priklausančios ir dėl įvairių priežasčių skirtingos žmonių grupės nustatytų kaip bendradarbiauti ir kad galėtų išlikti tarsi sinode, t.y. kad jos, pagal giliausią šio graikiško žodžio prasmę, „eitų kartu“.

Paulius VI dar patikino, primindamas Vatikano II Susirinkimo mokymą, kad „krikščionys, gyvenantys Šventoje Žemėje su žydais ir musulmonais, šiame susiliejimo procese gali būti tarsi santarvės ir taikos koeficientas“. O tai labai svarbu katalikams, kurie pagal „Gaudium et spes“, pagrįstai puoselėja viltį, kad „žmonijos likimas atiduotas į rankas tiems, kurie vėlesnėms kartoms sugebės perduoti gyvenimo ir vilties motyvus“ (GS, 31,3).

Rytų Bažnyčių kongregacijos prefekto kardinolos Leonardo Sandri laiškas, kviečiantis viso pasaulio katalikus dalyvauti Didžiojoje penktadienio rinkliavoje Šventosios Žemės taikai (Vatikano radijas)