Popiežius Pranciškus: kiekvienas gali kažką duoti

Antradienį popiežius Pranciškus audiencijoje priėmė asmenis, kurie dalyvavo konferencijoje apie „Populorum progressio“, Pauliaus VI encikliką, paskelbtą prieš 50 metų ir skirtą vystymosi klausimui. Konferenciją surengė naujoji Visapusiško žmogaus vystymosi dikasterija, kuriai vadovauja kardinolas iš Afrikos Peter Turkson.

Šioje enciklikoje, priminė Pranciškus, yra patikslinta, ką reiškia „integralus (arba visapusiškas) vystymasis“, pateikta taikli formulė – „kiekvieno ir viso žmogaus vystymasis“. 

Ką reiškia, šiandien ir netolimoje ateityje, integralus vystymasis? - klausė Pranciškus. – Pauliaus VI pėdomis galbūt veiksmažodyje „integruoti“ – man labai reikšmingame – galima įžvelgti pamatines kryptis naujai Dikasterijai.

Šventasis Tėvas paminėjo keletą tokių krypčių. Pirmiausia, integruoti skirtingas žemės tautas. Solidarumo pareiga  skatina ieškoti teisingo dalijimosi, kad nebūtų dramatiško atstumo tarp turinčių per daug ir neturinčių nieko, tarp to, kuris atmeta ir to, kuris atmetamas. Tik integracijos tarp tautų kelias žada žmonijai taikos ir vilties ateitį.

Pasiūlyti realistiškus socialinės integracijos būdus. Visi gali kažką duoti visuomenei, visi turi kažką, kas naudinga bendram sugyvenimui, visi gali prisidėti prie gėrio visiems. Subsidiarumo principas yra būdas visiems, pavieniams asmenims ir grupėms, įsitraukti į visiems atviro žmogiško sugyvenimo kūrimą.

Dar viena kryptis – integruoti į vystymąsi tuos elementus, kurie jį daro tokiu. Skirtingos sistemos – ekonomika, finansai, darbas, kultūra, religija yra, pagal savo specifinį pobūdį, būtini augimui. Nei vienos negalima absoliutinti ir nei vienos negalima pašalinti iš sampratos apie integralų žmogišką vystymąsi. Žmogaus gyvenimas yra tarsi orkestras, kuris gerai muzikuoja tada, kai skirtingi instrumentai yra suderinti ir naudojamasi ta pačia natų knyga.

Taip pat reikia integruoti individualų ir bendruomeninį matmenis. Nepaneigiamai esame vaikai kultūros, kuri, bent jau Vakaruose, išaukštino individą tiek, kad jį beveik pavertė sala, tarsi būtų galima būti laimingam esant vienam. Iš kitos pusės, netrūksta ideologijų ir politinių galių, kurios sutraiškė asmenį, pavertė jį mase ir atėmė tą laisvę, be kurios žmogus nebesijaučia žmogumi. Vertimu mase yra suinteresuotos ir kai kurios ekonominės galios, kurios nori išnaudoti globalizaciją. Vietoj to, kad skatintų didesnį dalijimąsi tarp žmonių, siekia primesti globalią rinką, kurioje jos pačios nustatytų taisykles ir gautų pelnus. „Aš ir bendruomenė nesame konkurentai“, - sakė popiežius Pranciškus: „aš“ subręsta autentiškuose tarpasmeniniuose santykiuose.

Galiausiai reikia integruoti kūną ir sielą. Jau Paulius VI rašė, kad vystymasis nėra vien paprastas ekonominis augimas. Vystymasis nėra vien didesnio skaičiaus gėrybių turėjimas. Kūno ir sielos integravimas reiškia, kad joks vystymasis nepasieks savo tikslo, jei negerbs tos vietos, kur yra Dievas, kalbantis mūsų širdžiai.

Dievas leidosi pilnai pažįstamas Jėzuje Kristuje: Jame Dievas ir žmogus nėra padalinti ir atskirti tarpusavyje. Dievas tapo žmogumi, kad žmogaus gyvenimą, asmeninį ir bendruomeninį, padarytų konkrečiu išgelbėjimo keliu. Tad Dievo išraiška Kristuje – kaip kad išgydymo, išlaisvinimo, sutaikymo veiksmai – nurodo kelią ir būdus tarnystei, kurią Bažnyčia nori pasiūlyti pasauliui. To šviesoje galime suprasti, koks „integralus išsivystymas“ nieko neatima nei iš Dievo, nei iš žmogaus.   

Krikščionybėje gimusi ir subrendusi „asmens“ sąvoka leidžia siekti visapusiško išsivystymo. Nes „asmuo“ visada reiškia ir „santykį“, o ne individualizmą, reiškia „įtraukimą“, o ne atmetimą, reiškia unikalų ir neliečiamą orumą, o ne išnaudojimą, laisvę, o ne prievartą.

Bažnyčia, - baigdamas kalbą sakė popiežius Pranciškus, - nepavargsta siūlyti šią išmintį ir savo darbą pasauliui, suprasdama, kad tik integralus vystymasis yra gėrio kelias, kuriuo visa žmonija pašaukta eiti. (Vatikano radijas)