Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Homilijos

Krizmos Mišios: Evangelijos malonės – Tiesa, Gailestingumas, Džiaugsmas

Pranciškus šalia šventinamų aliejų

2017/04/13 13:07

Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną (džiugų skelbimą) vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“, žodžiais iš Evangelijos pagal Luką Krizmos Mišių homiliją ketvirtadienio ryte, šv. Petro bazilikoje, pradėjo popiežius Pranciškus.

Viešpats, pateptas Dvasios, neša džiugią naujieną vargšams. Viskas, ką  Jėzus skelbia, ir mes, kunigai, yra džiugus skelbimas, džiugus evangeliniu džiaugsmu. Tai džiugumas to, kuris savo nuodėmėse buvo pateptas atleidimo aliejumi ir savo charizmoje misijos aliejumi, kad pateptų kitus. Kaip Jėzus, taip ir kunigas skelbimą džiugiu padaro visu savo asmeniu. Kai pamokslauja,  - trumpai, jei įmanoma – tai daro su džiaugsmu, kuris paliečia jo žmonių širdis per Žodį taip, kaip jis pats buvo paliestas maldoje. Kaip ir kiekvienas mokinys misijoje, kunigas skelbimą daro džiugiu visa savo būtimi.  Iš kitos pusės, būtent mažiausios smulkmenos, kaip visi esame patyrę, yra tos, kuriose džiaugsmas geriausiai įsikūnija ir persiduoda.

Džiugusis skelbimas, pasak Pranciškaus, yra tarsi kitas būdas pasakyti „Evangelija“, panašiai kaip „geroji naujiena“ ar „geroji žinia“, tačiau šiame išsireiškime yra kažkas, kas viską apibendrina – tai Evangelijos džiaugsmas, džiugumas savaime.

Džiugusis skelbimas yra Evangelijos brangusis perlas. Tai ne objektas, o misija. Tai gerai žino tas, kuriam pažįstamas švelnus ir guodžiantis evangelizavimo džiaugsmas. Džiugusis skelbimas gimsta iš Patepimo. Ir pirmasis, Jėzaus „didysis kunigiškas patepimas“ buvo tas, kurį padarė Šventoji Dvasia Marijos įsčiose. Tomis dienomis džiugusis Apreiškimas Motiną Mergelę paskatino giedoti „Magnificat“, pripildė Juozapo širdį šventos tylos, savo motinos Elžbietos įsčiose paskatino suspurdėti iš džiaugsmo Joną.

Džiugusis skelbimas, vienu žodžiu – Evangelija – skelbimo metu tampa džiugia ir gailestinga tiesa. Tegu nebūna bandoma atskirti šias tris Evangelijos malones: jos Tiesos – dėl kurios nesiderama, jos Gailestingumo – besąlygiško visiems nusidėjėliams, jos Džiaugsmo – vidujinio ir visaapimančio. Niekada džiugiojo Skelbimo tiesa negalės būti abstrakčia, iš tų, kurios pilnai negali įsikūnyti asmenų gyvenime, nes joms patogiau spausdintoje knygų raidėje.

Niekada džiugaus Skelbimo gailestingumas negalės būti apgaulinga užuojauta, kuri palieka nusidėjėlį jo varganume, nes neištiesia rankos, kad šis atsistotų ant kojų, nepadeda jam žengti žingsnio pirmyn savo įsipareigojime.

Niekada negalės būti liūdnas ar neutralus Skelbimas, nes jis yra labai asmeniško džiaugsmo išraiška, Tėvo džiaugsmo, matant, kad nei vienas nėra pametamas, Jėzaus džiaugsmo, kad vargšai yra evangelizuojami ir kad mažieji patys evangelizuoja.

Evangelijos džiaugsmai – sakau daugiskaita, nes jų yra daug ir skirtingų, priklausomai nuo to, kaip Dvasia nori komunikuoti kiekvienoje epochoje, kiekvienam asmeniui, kiekvienai kultūrai – yra ypatingi džiaugsmai. Jie turi būti laikomi naujuose vynmaišiuose, apie kuriuos kalba Viešpats, apsakydamas savo žinios naujumą. Dalijuosi su jumis, - kalbėjo popiežius, - brangūs kunigai, trimis ikonomis apie naujus vynmaišius, kuriuose džiugusis Skelbimas išsilaiko gerai, netampa actu ir gausiai išsilieja.

Viena džiugiojo Skelbimo ikona yra tie akmeniniai indai, apie kuriuos pasakojama epizode apie Kanos vestuves. Ir matome, kad dar vienas tobulas Vynmaišis yra ji pati, visa savimi, Dievo Motina, Mergelė Marija. Galima spėti, kad ji nurodė akmeninius indus pripildyti „sklidinai“. Jos pilnatvė leidžia, anot popiežiaus, ir mums įveikti baimės pagundą: drąsos neturėjimą būti pripildytais sklidinai.

Kita džiugiojo skelbimo ikona yra tas ąsotis, kurį prie šulinio, prie kurio ilsėjosi Jėzus, atsinešė, dienos kaitroje, Samarietė, kartu su samčiu vandeniui pasemti. Jis, pasak Šventojo Tėvo, gerai išreiškia esminį dalyką, konkretumą. Viešpats, kuris yra Gyvojo Vandens šaltinis, neturi priemonės vandeniui pasemti. Samarietė su savo indu galėjo pasotinti Jėzaus troškulį. Ir dar labiau savuoju konkrečių nuodėmių išpažinimu. Supurtydama samarietės sielos vynmaišį, gailestingai, Šventoji Dvasia išsiliejo visuose jos kaimelio žmonėse, kurie pakvietė Jėzų apsistoti tarp jų.

Tokį naują visus apimančio konkretumo vynmaišį, pridūrė Pranciškus, Viešpats mums padovanojo sieloje tos „samarietės“, kuria buvo Motina Teresė, atsiliepusi į Jėzaus žodžius – „esu ištroškęs“. „Mažoji mano, ateik, nuneš mane į vargšų žaizdas. Ateik, būk mano šviesa. Negaliu eiti vienas. Manęs nepažįsta, todėl manęs nenori, Nunešk mane pas juos“. Ir ji, konkrečiai, su šypsena ir liesdama rankomis žaizdas, nešė džiugųjį skelbimą visiems.

Trečioji džiugaus Skelbimo ikona yra didžiulis pervertos Viešpaties Širdies vynmaišis: romus, nuolankus, kuklus nuoseklumas. Iš Viešpaties turime išmokti, kad didelio džiaugsmo skelbimas vargšams turi būti pagarbus ir nuolankus, negali būti išdidus. Tiesos pilnumas negali būti kietas. Dvasia skelbia ir moko „visos tiesos“ ir nebijo jos duoti gerti gurkšniais.

Krizmos Mišių liturgijos centre yra šventųjų aliejų palaiminimas: katechumenų aliejaus, ligonių patepimo aliejaus ir Krizmos, naudojamos teikiant sakramentus, kuriuose ypatingai pasireiškia Šventosios Dvasios veikimas – Sutvirtinimą, kunigystės šventimus ir vyskupų konsekravimą.

Katechumenų aliejumi žmogus patepamas dar prie krikštą. Šis aliejus mums byloja apie Dievo ieškojimą, apie tuos žmones, kurie dar tik keliauja link Kristaus. Katechumenų aliejus mums taip pat sako, jog ne tik žmogus ieško Dievo, bet ir Dievas išeina mūsų pasitikti. Tai, kad jis tapo žmogumi, kad nužengė į žmogiškojo skurdo gelmes, į mirties naktį, byloja, kaip labai Dievas myli savo kūrinį.

Ligonių patepimo aliejus mums primena kenčiančius, sergančius, išalkusius žmones, karų ir neteisybės aukas, persekiojamuosius, pažemintuosius ir prislėgtuosius. Žinoma, svarbiausia Bažnyčios užduotis – skelbti Dievo karalystę. Tačiau ir šis skelbimas gydo. Dievo meilės ir gerumo karalystės skelbimas gydo sužeistą žmogaus širdį. Greta šios pagrindinės užduoties, Bažnyčia taip pat pašaukta gydyti ligas, globti sergančiuosius, padėti jiems kelti kančios naštą. Ligonių patepimo sakramento aliejus yra regimas šios misijos ženklas.

Trečiasis ir pats kilniausias visų aliejų yra kvepiančioji krizma – kunigiškojo ir karališkojo patepimo aliejus, primenantis Senosios Sandoros tradiciją. Bažnyčioje šis aliejus naudojamas teikiant Sutvirtinimo sakramentą ir Šventimus. Krikštu ir Sutvirtinimu žmogus tampa Dievo tautos nariu ir karališkojo pašaukimo dalininku. Krikščionys, vykdydami karališkąją tarnystę pasaulio labui, turi savyje parodyti pasauliui gyvąjį Dievą, turi Jį liudyti ir pas Jį vesti. Šitoks kunigiškas pašaukimas yra ne priežastis didžiuotis, bet atsakinga pareiga. (Vatikano radijas) 

2017/04/13 13:07