Velykų Vigilija: įžengėme į kapą, išeikime iš jo, pamatykime naują aušrą

„Po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija ėjo aplankyti kapo“. Galime įsivaizduoti šiuos žingsnius... būdingus žingsnius to, kuris eina į kapines, sunkiu ir sumišusiu žingsniu, netvirtu žingsniu to, kuris dar negali patikėti, kad viskas baigėsi tokiu būdu... Galime įsivaizduoti jų išblyškusius veidus, sudrėkusius nuo ašarų.... Ir klausimą – kaip įmanoma, kad Meilė mirė? – pradėdamas Velykų Vigilijos Mišių, šv. Petro bazilikoje, homiliją sakė popiežius Pranciškus.

Pasak jo, priešingai nei mokiniai, jos atėjo ten, panašiai kaip buvo šalia, Mokytojui paskutinį kartą iškvepiant ir, vėliau, greta Juozapo iš Arimatėjos, Jį laidojant: dvi moterys, sugebančios nepasprukti, sugebančios atsilaikyti, atremti gyvenimą tokį, koks yra ir ištverti kartų neteisingumo skonį. Štai jos, priešais kapą, tarp skausmo ir negalėjimo pasiduoti, priimti, kad viskas turėjo taip baigtis.

Ir jei pasistengsime įsivaizduoti, šių moterų veiduose galime atrasti daugybės kitų moterų ir senelių, vaikų ir jaunuolių veidus, kurie pakelia tiek daug nežmogiško neteisingumo svorio ir skausmo. Jų veiduose matome atspindį visų tų, kurie eidami mieste jaučia savo skurdo skausmą, skausmą dėl išnaudojimo ir pavergimo. Jose matome skausmą tų, kurie niekinami, nes yra imigrantai, tėvynės, namų, šeimų našlaičiai. Veidus tų, kurių žvilgsnis byloja apie vienatvę ir vienišumą, nes turi pernelyg raukšlėtas rankas.  Jose yra veidai tų moterų, motinų, kurios rauda matydamos, kad jų vaikų gyvenimai laidojami korupcijos, kuri atima teises ir sudaužo tiek daug lūkesčių, kasdienio egoizmo, kuris nukryžiuoja ir užkasa daugybės viltį, sterilios ir paralyžiuojančios biurokratijos, kuri neleidžia pakeisti situacijos. Jų skausme yra veidai visų tų, kurie eidami mieste mato savo orumą nukryžiuotą.

Šių moterų veiduose, - sakė Pranciškus, - yra daug veidų, galbūt atrasime savo ir tavo veidą. Kaip ir jos, galime jausti, kad reikia eiti, nesusitaikyti su tuo, kad viskas taip turi pasibaigti. Ir tai tiesa – turime pažadą ir tikrumą dėl Dievo ištikimybės. Bet ir mūsų veidai  kalba apie žaizdas, apie neištikimybes, savo pačių ir kitų, kalba apie bandymus ir pralaimėtus mūšius. Mūsų širdis žino, kad viskas gali būti kitaip, tačiau, beveik nejučiomis, galime apsiprasti su kapu, susigyventi su frustracija. Dar daugiau, galime save įtikinti, kad toks yra gyvenimo dėsnis anestezuodami save su išsisukinėjimais, kurie gesina Dievo į mūsų rankas įdėtą viltį. Tokie, daug kartų, yra mūsų žingsniai, mūsų ėjimas, panašus į tų moterų, ėjimas tarp Dievo troškimo ir liūdno pasidavimo. Miršta ne vien Mokytojas: su juo miršta ir mūsų viltis.

Ir štai, „staiga smarkiai sudrebėjo žemė“. Staiga moterys buvo stipriai sudrebintos, kažkas sudrebino žemę po jų kojomis. Kažkas, dar kartą, jas pasitiko, kad pasakytų: „nebijokite“, šį kartą priduriant – „jis prisikėlė, kaip buvo sakęs“.

Toks yra skelbimas, kurį, kartai po kartos, ši šventoji naktis dovanoja – nebijokime, broliai, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Ant kryžiaus sudraskyta, sugriauta, sunaikinta gyvybė pabudo ir vėl pradėjo plakti. Prisikėlusiojo širdies plakimas mums save duoda kaip dovaną, kaip horizontą. Mums tai buvo dovanota ir savo ruožtu turi būti dovanojama pasauliui, kaip keičianti jėga, kaip naujos žmonijos fermentas.

Per Prisikėlimą Kristus ne vien nurito kapo akmenį, bet nori sugriauti visas kliūtis, mus uždarančias steriliame pesimizme, mūsų apskaičiuotuose konceptualiniuose pasauliuose, nutolinančiuose nuo gyvenimo, mūsų perdėtose saugumo paieškose ir bekraštėse ambicijose, galinčiomis žaisti kitų orumu.

Kai aukščiausias kunigas, kai religiniai vadai kartu su romėnais įtikėjo, kad gali viską apskaičiuoti, įtikėjo, kad paskutinis žodis jau ištartas ir kad tai priklauso nuo jų, Dievas įsiveržia, kad visa tai sumaišytų ir pasiūlytų naują galimybę. Dievas, dar kartą, ateina mūsų pasitikti ir atverti naują laiką, gailestingumo laiką. Tai yra amžinas pažadas, tai Dievo netikėtumas savo ištikimajai tautai: džiūgauk, nes tavo gyvenimas yra prisikėlimo sėkloje, tavo gyvenimas laukia pabudimo.

Štai ką šioji šventa naktis mus kviečia skelbti: Prisikėlusiojo širdis plaka, Kristus gyvas! Štai tai pakeičia Marijos Magdalietės ir kitos Marijos žingsnį: jos skuba, jos bėga atgal, kad tai praneštų kitiems.

Taip, kaip su jomis įžengėme į kapą, taip su jomis kviečiu, - sakė Pranciškus, - išeiti, sugrįžti į miestą, grįžti atgal. Skubėkime su jomis pranešti žinią – visur ten, kur, rodos, kapas ištarė paskutinį žodį, kur mirtis atrodo vienintelė išeitis. Eikime skelbti, dalintis, apreikšti tai, kas tiesa: Viešpats yra Gyvas! Yra gyvas ir nori prisikelti tuose veiduose, kurie palaidojo viltį, kurie palaidojo svajones, palaidojo orumą. Ir jei nesugebame leisti, kad Dvasia mus vestų tokiu keliu, nesame krikščionys.

Eikime ir leiskimės būti nustebintais šios kitokios aušros, leiskimės nustebinami naujumo, kurį tik Kristus gali duoti. Leiskime, kad jo švelnumas ir meilė kreiptų mūsų žingsnius, leiskime, kad jo širdies plakimas perkeistų mūsų silpną plakimą. (Vatikano radijas)