Popiežius Pranciškus: kankiniai – gyvas Bažnyčios kraujas

„Šventieji kankiniai džiūgauja danguje; jie sekė Kristumi ir iš meilės praliejo kraują“, šie giesmės žodžiai pasitiko popiežių Pranciškų, šeštadienio pavakare įžengusį į Romos Tibro salos šv. Baltramiejaus bažnyčią. Pirmą bažnyčią šioje vietoje apie 1000 metus pastatydino imperatorius Otonas III, pagerbdamas prūsų krašte nužudyto savo bičiulio Prahos vyskupo Adalberto Vaitiekaus atminimą. Po keliolikos metų į šią bažnyčią perkeltos apaštalo ir kankinio šv. Baltramiejaus relikvijos. Šią bažnyčią popiežius Jonas Paulius II 2000 metais perdavė Šv. Egidijaus bendruomenei ir ją pareigojo saugoti ir gerbti mūsų laikų kankinių atminimą. Šioje bažnyčioje šeštadienio pavakare popiežius Pranciškus vadovavo Žodžio liturgijai, kurios metu buvo pagerbiamas dvidešimtojo ir dvidešimt pirmojo amžių kankinių atminimas.

Sveikindamas popiežių, Šv. Egidijaus bendruomenės įkūrėjas Andrea Riccardi priminė, kad kaip tik šią dieną, balandžio 24-ąją, sukanka 4 metai nuo dviejų vyskupų Pauliaus Yazigi ir Jono Ibrahimo pagrobimo Sirijoje.

Žodžio liturgijos pradžioje, prieš Evangeliją buvo išklausyta trijų liudijimų. Kalbėjo Buchenvaldo konclageryje nužudyto reformatų pastoriaus sūnus, Prancūzijoje pernai vasarą nužudyto kunigo Jacques‘o Hamelio sesuo ir ginkluotos gaujos nužudyto jauno salvadoriečio kataliko bičiulis.

„Šioje bažnyčioje senų laikų kankinystės istorija susitinka su mūsų laikų kankinių atminimu“, - sakė popiežius Pranciškus, pradėdamas homiliją. „Senųjų ir naujųjų laikų herojiškų liudytojų atminimas sutvirtina mūsų įsitikinimą, kad Bažnyčia yra kankinių Bažnyčia. Kankiniai, kaip sakoma Apreiškimo Jonui knygoje, „atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju” (7,13). Jiems buvo suteikta malonė išpažinti Jėzų iki galo, iki pat mirties. Jie kentėjo, jie paaukojo gyvybę, o mus Dievas laimina dėl jų liudijimo“.

„Jėzus mus išsirinko ir atpirko, neatlyginamai mus apdovanodamas savo meile. Jo mirtis ir prisikėlimas mus išvadavo iš pasaulio galios, iš velnio, šio pasaulio kunigaikščio valdžios. Šio pasaulio kunigaikštis tam priešinasi. Čia ir glūdi neapykantos priežastis, - sakė Pranciškus. Kiek daug krikščionių bendruomenių šiandien kenčia. Kodėl? Dėl neapykantos, kuria dega pasaulio dvasia“.

„Šiandien Bažnyčiai reikia liudytojų, - tęsė Pranciškus. Reikia kasdieninio gyvenimo šventųjų, kurie liudija įprastinio gyvenimo sąlygomis, tačiau reikia ir tų, kurie drąsiai priima malonę būti liudytojais iki galo, iki mirties. Jie visi yra gyvas Bažnyčios kraujas; jie liudija, kad Jėzus prisikėlė ir gyvena su mumis; jie tai liudija, stiprinami jiems suteiktos Šventosios Dvasios“.

Popiežius paminėjo jį asmeniškai labai sujaudinusį įvykį pernai jam lankantis Lesbo saloje. Pabėgėlių stovykloje jis sutiko jauną vyrą musulmoną, kuris jam papasakojo, kaip teroristai jo akivaizdoje nužudė jo žmoną krikščionę, kuri atsisakė išsižadėti tikėjimo į Kristų.

„Dėkodami už šiuos liudytojus, šiandien meldžiame Dievą: Viešpatie, padaryk mus vertais Evangelijos ir meilės liudytojais, išliek savo gailestingumą visai žmonijai, atnaujink savo Bažnyčią, saugok persekiojamus krikščionis, suteik taiką visam pasauliui“.

Baigęs homiliją, popiežius užėjo į visas šonines bažnyčios koplyčias, skirtas mūsų laikų kankiniams, ir ant kiekvieno altoriaus uždegė po žvakę. „Prisimename praliejusius kraują dėl ištikimybės Evangelijai, - sakė popiežius pradėdamas Visuotinę maldą, kurioje buvo paminėti keli dvidešimtojo ir dvidešimt pirmojo amžių kankiniai. Žodžio liturgija baigėsi visų kartu sukalbėta „Tėve mūsų“ malda ir popiežiaus suteiktu palaiminimu. Išeidamas iš bažnyčios, popiežius pasisveikino ir trumpai pasikalbėjo su nedidele grupe pabėgėlių, kuriuos Romoje globoja Šv. Egidijaus bendruomenė. (Vatikano radijas)