Popiežius sekmadienį: Gailestingumas – mūsų tikėjimo konkretumas

Dievo gailestingumo sekmadienis mums sako, kad smurtas, nuoskaudos, kerštas neturi jokios prasmės. Liudyti gailestingumą – tai ir pagrindinė Bažnyčios misija, ir kiekvieno iš mūsų tikėjimo konkretumo matas. Taip kalbėjo popiežius Pranciškus sekmadienio vidudienį, iš Apaštališkųjų rūmų lango kreipdamasis į dešimtis tūkstančių žmonių, susirinkusių į Šv. Petro aikštę.

Kiekvieną sekmadienį minime Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, tačiau dabartiniu povelykiniu laikotarpiu sekmadienis įgauna ypatingą prasmę. Bažnyčios tradicijoje šis pirmasis sekmadienis po Velykų vadinamas sekmadieniu „in albis“. Ką tai reiškia? Šie žodžiai primena apeigas, kurias atlikdavo tie, kas buvo pakrikštyti Velyknakčio budėjimo metu. Kiekvienas jų krikšto metu buvo gavę po baltąjį rūbą – albą. Balta spalva tai naujo Dievo vaikų kilnumo simbolis. Taip daroma ir šiandien: kūdikis gauna mažą simbolinį rūbelį, o suaugusieji apsivelka tikrą rūbą, kaip matėme ir šių metų Velyknakčio budėjimo metu. Ir tą baltą rūbą pakrikštytieji vilkėdavo visą savaitę iki sekmadienio, kuris ir buvo vadinamas „in albis deponendis“, tai yra iki sekmadienio, kurį nusivelkamas baltas drabužis. Nusivilkę baltą rūbą, naujieji krikščionys pradėdavo savo naują gyvenimą Kristuje ir Bažnyčioje.

Tačiau yra ir kitas dalykas. Švenčiant 2000 metų jubiliejų, šv. Jonas Paulius II nustatė, kad šis sekmadienis būtų skiriamas Dievo Gailestingumui. Iš tiesų tai buvo labai prasminga įžvalga; Šventoji Dvasia jam tai įkvėpė. Prieš kelis mėnesius mes užbaigėme neeilinį Gailestingumo jubiliejų ir šis sekmadienis mus kviečia gyventi pagal Dievo gailestingumo malonę. Šios dienos Evangelija pasakoja apie prisikėlusio Jėzaus pasirodymą mokiniams, susirinkusiems Paskutinės vakarienės menėje (plg. Jn 20,19-31). Šv. Jonas rašo, kad Jėzus, pasisveikinęs su mokiniais, jiems tarė: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Kvėpęs į juos, Jėzus pridūrė: „Imkite Šventąją Dvasią“ (21-23). Štai kokia yra gailestingumo prasmė, Jėzaus prisikėlimo dieną apreikšta kaip nuodėmių atleidimas. Kaip pačią svarbiausią užduotį Jėzus suteikė Bažnyčiai misiją visiems skelbti konkrečią atleidimo žinią. Tokia yra svarbiausia užduotis – skelbti atleidimą. Šis regimas gailestingumo ženklas atneša širdies ramybę ir naujo susitikimo su Viešpačiu džiaugsmą.

Velykų šviesoje gailestingumą mes suvokiame kaip tikrąją pažinimo formą. Pažinimo procesas vyksta įvairiais būdais. Pažįstame juslėmis, intuicijos, proto dėka ir dar kitais būdais. Tačiau pažinimas įmanomas ir per gailestingumo patirtį. Gailestingumas atveria širdies duris, kad geriau pažintume Dievo ir mūsų asmeninio gyvenimo slėpinį. Gailestingumas mums padeda suprasti, kad smurtas, nuoskaudos, kerštas neturi jokios prasmės. Pirmieji nuo jų nukenčia tie, kas šiais jausmais gyvena, nes jie atima iš jų orumą. Gailestingumas atveria taip pat širdies duris ir padeda parodyti artumą vienišiems ir atstumtiems žmonėms, padeda juos priimti kaip mūsų brolius ir vieno Tėvo vaikus. Jis padeda suprasti kam reikia paguodos, padeda surasti tam tinkamus žodžius.

Broliai ir seserys, gailestingumas sušildo širdis ir padaro jas jautrias brolių poreikiams, išmoko viskuo su jais dalinis ir bendrauti. Gailestingumas visus įpareigoja būti teisingumo, susitaikinimo ir taikos įrankiais. Niekada neužmirškime, kad gailestingumas yra tikėjimo kertinis akmuo ir konkretus būdas, kuriuo liudijame Jėzaus prisikėlimą.

Marija, Gailestingumo Motina, tepadeda mums tai tikėti ir su džiaugsmu pagal tai gyventi.

(Vatikano radijas)