Mykolas Giedraitis, šventumo kasdienybėje skleidėjas

Gegužės 4-oji – Dievo tarno Mykolo Giedraičio diena. Penkioliktajame šimtmetyje gyvenęs kunigaikščių Giedraičių giminės atstovas br. Mykolas Giedraitis – vienas iš nedaugelio krikščioniškosios Lietuvos sūnų, keliamų į Altoriaus garbę. Mykolas Giedraitis jo vardo litanijoje pavadintas „šventumo kasdienybėje skleidėju“. Litanija, kurios tekstą skelbia Kaišiadorių vyskupijos portalas, į Dievo tarną br. Mykolą Giedraitį, Atgailos kanauninką, kviečia kreiptis kaip į pavyzdingą šventumo mokytoją. Litanijoje - vienuolika trumpučių prašymų, kad užtariant palaimintajam Mykolui, Viešpats išmokytų gilesnio Dievo Žodžio pažinimo, maldingo dalyvavimo liturgijoje, Viešpaties artumo troškimo, tvirtumo tikėjime, negęstančios vilties, veiklios ir gailestingos meilės, tikėjimo džiaugsmo, ištikimybės mažuose dalykuose, kantrybės kentėjimuose, tikro pamaldumo ir savo pašaukimo pažinimo.

Dievo tarnas Mykolas Giedraitis, šv. Kazimiero amžininkas, gimė apie 1425 metus Giedraičiuose (prie Molėtų), kur gyvenę jo tėvai, tačiau neatmetama galimybė, jog jis galėjęs gimti Videniškiuose, senelio dvare. Nūdien, šalia Videniškių parapijos bažnyčios yra išlikęs Reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynas, kuriam priklausė ir Mykolas Giedraitis. Šį vienuolyną 1617 m. fundavo vaivada Martynas Giedraitis ir kartu su broliu vyskupu Merkeliu Giedraičiu Videniškiuose pastatė bažnyčią. Vėliau bažnyčioje buvo įrengta Dievo tarnui Mykolui skirta koplyčia su altoriumi ir paveikslu, išlikusi iki šių dienų. Koplyčios rūsyje buvo laidojami Giedraičių giminės atstovai.

Mykolas Giedraitis mirė 1485 m. gegužės 4 d. Krokuvoje (keturiolika mėnesių po šv. Kazimiero mirties) ir buvo palaidotas Krokuvos šv. Morkaus bažnyčioje. Žmonės tuojau pradėjo gausiai lankyti kapą, melsti jo užtarimo ir patirti, kad jų maldos išklausomos. Ankstyviausi rašytiniai šaltiniai apie Mykolo Giedraičio gyvenimą mini, jog brolis Mykolas kryžiaus ženklu ir malda sustabdęs besiplečiantį gaisrą, išpranašavęs įvykių, kurie pasitvirtino po jo mirties.

Baigęs Jogailos akademiją filosofijos bakalauro laipsniu 1460 metais, Mykolas Giedraitis visą gyvenimą buvo vienuolis – brolis. Prižiūrėjo bažnyčią, rūpinosi švara, puošė altorių, atlikdavo tai, kas įprasta zakristijono tarnystei. Gyveno mažyčiame kambarėlyje šalia įėjimo į bažnyčią. Mėgo vienatvę, mažai kur beišeidavo. Dėl neįgalumo jam nebuvo lengva prisitaikyti prie įprasto vienuoliams bendruomeninio gyvenimo, tačiau tai netrukdė siekti krikščioniško tobulumo. Asmeninė malda, atgaila ir meilė liturgijai buvo pagrindinės jo dvasinio tobulėjimo priemonės. Šaltinių stoka neleidžia atsakyti į klausimą, kas paskatino Mykolą atsisakyti kilmės privilegijų ir įstoti į atgailos kanauninkų vienuolyną Bistryčioje (dabar – Baltarusija). Lietuvoje šie vienuoliai buvo vadinami „Baltaisiais Augustinais“. Išvykdamas į Krokuvoje vyksiančią generalinę kapitulą vienuolyno vyresnysis kartu pasiėmė ir novicijų Mykolą. Šis Krokuvoje baigė noviciatą, davė vienuoliškus įžadus ir ten apsistojo - gyveno iki mirties.

Mykolą Giedraitį pradėta laikyti palaimintuoju dar šešioliktajame šimtmetyje (1544 m), jo palaikai buvo perkelti į sarkofagą viešam gerbimui Krokuvos šv. Morkaus bažnyčioje. Tačiau beatifikacijos byla, pradėta 1634 metais, liko nebaigta. Pasikeitus palaimintųjų ir šventųjų skelbimo normoms XX amžiuje, Krokuvos arkivyskupija atnaujino Mykolo Giedraičio bylą, kuri dabar jau įžengė į galutinę fazę. Krokuvos arkivyskupijos kunigas ir Dievo tarno Mykolo Giedraičio bylos postulatorius mons. Michal Jagosz patvirtino, jog Šventųjų skelbimo kongregacijai šiomis dienomis įteikė bylos „Positio“ apie Mykolo Giedraičio gyvenimą ir herojiškas dorybes. Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kard. Angelo Amato 2016 gruodį aplankė Dievo tarno Mykolo Giedraičio kapą šv. Morkaus bažnyčioje, prie jo pasimeldė ir pasirašė svečių knygoje. (Vatikano radijas)