Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Bendroji audiencija

Bendrosios audiencijos dalyviams popiežius kalbėjo apie savo vizitą Egipte

Popiežius Pranciškus - REUTERS

2017/05/03 12:55

Trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems piligrimams popiežius Pranciškus kalbėjo apie savo kelionę į Egiptą praėjusios savaitės penktadienį ir šeštadienį. Dėkojo šalies prezidentui, Koptų Ortodoksų Bažnyčios patriarchui, Al-Azharo islamo universiteto imamui ir Koptų Katalikų Bažnyčios patriarchui už pakvietimą ir nuoširdų priėmimą. Popiežius taip pat dėkojo visai egiptiečių tautai už dėmesingumą ir meilę, parodytą jo vizito dienomis.

„Prezidentas ir civilinė valdžia nepaprastai pasistengė, kad vizitas vyktų pačiu geriausiu būdu, kad jis būtų taikos ženklas Egiptui ir visam regionui, deja, kenčiančiam dėl konfliktų ir terorizmo,“ sakė popiežius, primindamas, kad ir šios kelionės motto buvo: „Taikos popiežius taikos Egipte“.

„Mano vizitas Al-Azhar universitete, seniausioje islamo aukštojoje mokykloje ir autoritetingiausioje sunitų islamo akademinėje institucijoje, turėjo dvigubą horizontą: krikščionių ir musulmonų dialogo ir taip pat taikos ugdymo pasaulyje. Susitikimas Al-Azhare su Didžiuoju imamu virto tarptautine konferencija už taiką, - sakė Pranciškus. Joje pasidalijau mintimis apie Egipto istoriją kaip apie civilizacijos ir sandoros žemės istoriją. Visai žmonijai Egiptas yra senos civilizacijos, meno ir pažinimo lobių sinonimas, o tai mums primena, kad taikai kurti reikalingas švietimas, išminties ugdymas, kad reikia tokio humanizmo, kurio sudėtine dalimi būtų ir religinis matmuo, santykis su Dievui. Tai savo kalboje pažymėjo ir Didysis imamas. Taika kuriama taip pat prisimenant sandorą tarp Dievo ir žmogaus, kuri yra visų sandorų tarp žmonių pagrindas. Ji remiasi Dekalogo žodžiai, ant Sinaujaus kalno iškaltais akmens plokštėse, o dar labiau įrašytais visų laikų viso pasaulio žmonių širdyse. Visą šį įstatymą išreiškia du įsakymai mylėti Dievą  ir mylėti artimą“.

„Šiuo pagrindu taip pat remiasi socialinė ir pilietinė tvarka, kurios kūrime turi dalyvauti visi piliečiai, nepriklausomai nuo jų kilmės, kultūros ar religijos. Tokia sveiko pasaulietiško samprata buvo pabrėžta mano ir Egipto Respublikos Prezidento kalbose, sakytose dalyvaujant kitiems šalies vadžios atstovams ir diplomatiniams korpusui. Didysis Egipto istorinis ir religinis paveldas, taip pat šalies vaidmuo Artimųjų Rytų regione suteikia labai atsakingą užduotį siekti stabilios ir tvarios taikos, kuri remtųsi ne jėgos įstatymu, bet įstatymo jėga“.

„Krikščionys Egipte, kaip kiekvienoje pasaulio šalyje, yra pašaukti būti brolybės raugu. Ir tai yra įmanoma, jei jie gyvena vienybėje su Kristumi. Labai iškalbų vienybė ženklą, Dievo dėka, galėjome duoti kartu su mano brangiuoju broliu Tawadrosu II, Koptų ortodoksų patriarchu. Pasirašydami bendrą deklaraciją, įsipareigojome keliauti kartu ir nekartoti Krikšto, jei jį sau suteikė viena iš mūsų Bažnyčių. Kartu meldėmės už kankinius, žuvusius per pasikėsinimus prieš šią garbingąją Bažnyčią. Jų kraujas padarė vaisingą mūsų ekumeninį susitikimą, kuriame dalyvavo taip pat mano brangus brolis Baltramiejus, Konstantinopolio patriarchas“.

„Antroji kelionės diena buvo skirta tikintiesiems katalikams, - tęsė pasakojimą apie vizitą Kaire popiežius Pranciškus. Šventosios Mišios, aukotos Egipto vyriausybei priklausančiame stadione, buvo tikėjimo ir brolybės šventė, kurioje jautėme Prisikėlusiojo Viešpaties artumą. Komentuodamas Evangeliją, raginau mažąją Egipto katalikų bendruomenę iš naujo išgyventi Emauso mokinių patirtį – Kristuje, gyvybės Žodyje ir Duonoje, visada surasti tikėjimo džiaugsmą, karštą viltį, jėgų su meile liudyti: „Sutikome Viešpatį!“.

„Paskutinis momentas buvo Kunigų seminarijoje vykęs susitikimas su kunigais, vienuoliais, vienuolėmis ir seminaristais. Jie turi daug seminaristų. Ir tai guodžia. Žodžio liturgijos metu kartu su pašvęstaisiais atnaujinome savo įžadus. Tuose vyruose ir moteryse, kurie aukoja savo gyvenimą Kristui dėl Dievo karalystės, mačiau Bažnyčios Egipte grožį. Kartu meldėmės už visus Artimųjų Rytų krikščionis, kad vadovaujami savo ganytojų, palydimi Dievui pašvęstųjų, būtų šviesa ir druska toje žemėje, tarp tų tautų. Egiptas nuo seno yra vilties, priebėgos, pagalbos simbolis. Kai savame krašte kilo badas, Jokūbas ir jo sūnūs persikėlė į Egiptą. Kai buvo kėsinamasi į (kūdikio) Jėzaus gyvybę, jis (su šeima) iškeliavo į Egiptą. Dėl to, sakė popiežius, taip pat ir šis pasakojimas apie ką tik pasibaigusią mano kelionę yra kalbėjimas apie viltį. Mums Egiptas yra vilties simbolis, tiek praeityje, tiek ir šiandien, dėl tos brolybės, apie kurią dabar jums kalbu“.

Baigdamas kalbą, popiežius dar kartą dėkojo visiems kas prisidėjo prie šios jo kelionės, ypač tiems kas už ją meldėsi ir aukojo savo kančią. „Šventoji Nazareto Šeima, kuri bėgdama nuo Erdo smurto emigravo prie Nilo krantų, telaimina ir visada tesaugo egiptiečių tautą, teveda ją gerovės, brolybės ir taikos keliais“. (Vatikano radijas)

2017/05/03 12:55