Popiežius Pranciškus pasveikino naująjį Prancūzijos prezidentą

Gegužės 14 dieną ceremonijoje Eliziejaus rūmuose Emanuelis Macronas oficialiai perėmė pareigas ir atsakomybę iš savo pirmtako Francois Hollando, tapdamas naujuoju Prancūzijos prezidentu.

Prezidentą Macroną pasveikino popiežius Pranciškus. Savo telegramoje jis rašo – „meldžiu Dievą jus remti, kad jūsų šalis, ištikimai savo moralinių tradicijų turtingam skirtingumui ir savo dvasiniam paveldui, pažymėtam taip pat krikščioniškos Tradicijos, visada rūpintųsi teisingesnės ir broliškesnės visuomenės kūrimu. Tegu ji, gerbdama skirtumus ir būdama atidi asmenims sunkumų arba atskirties padėtyje, prisideda prie bendradarbiavimo ir solidarumo tarp tautų. Tegu Prancūzija toliau remia, Europoje ir pasaulyje, taikos ir bendrojo gėrio paieškas, pagarbą gyvybei, kiekvieno asmens ir visų tautų orumo gynimą. Jums ir visiems Prancūzijos gyventojams iš širdies prašau Viešpaties palaiminimo“.

Galima priminti, kad prieš kelias dienas pasibaigusioje rinkiminėje kampanijoje Prancūzijos katalikų vyskupų konferencija, kaip ir anksčiau, atsisakė oficialiai stoti į kurio nors kandidato pusę. Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Georges Pontier pakartojo, kad nėra „katalikiško balso“, bet yra „katalikų balsas“. Kiekvienas asmuo renkasi savo sąžinėje, pasverdamas ne vieną, o kelis ar visus kriterijus, Evangelijos šviesoje. Jei parama nėra išreiškiama vienam kuriam kandidatui, tai ganytojai dar gerokai prieš rinkimus buvo paskelbę laišką su priminimu apie bendrus principus, naudingus renkantis tarp kandidatų: bendrąjį gėrį, gėrybių visuotinę paskirtį, konkretų broliškumą, dėmesį pažeidžiamiems, asmenų orumui ir subsidiarumą, šeimą ir sąžinės laisvę. Labai svarbus uždavinys yra darbo vietų kūrimas.

Net jei ir nebūtų aiškumo nei dėl vieno kandidato, priminė arkivyskupas Pontier, katalikai negali atsisakyti savo pilietinės atsakomybės ir nebalsuoti.

Po rinkimų Prancūzijos spaudoje buvo paskelbti duomenys, kad katalikų balsų pasidalijimas atitiko bendrą visuomenės pasidalijimą. Jei už Emanuelį Macroną balsavo maždaug du trečdaliai rinkėjų, tai už jo varžovę šiuose rinkimuose, Marine le Pen, likęs trečdalis.

Krikščionims ir kitų religijų išpažinėjams buvo svarbus klausimas kaip šie du politikai suvokia valstybės, pasaulietiškumo, viešos erdvės ir religijų tarpusavio santykius. Žurnalas „Le Monde des religions“ („Religijų pasaulis“) gegužės pradžioje paskelbė jų atsakymus į tuos pačius klausimus. Atsakymai rodo, jog Macronas daugiau už savo oponentę pripažįsta religijos viešą vaidmenį ir šiuo požiūriu jis arčiau katalikų socialinės doktrinos, kuri kritikuoja bandymus religingumą priskirti vien tik privačiai sferai.

Pasak Marine Le Pen, „pasaulietiškumas yra principas, pagal kurį įsitikinimai ir religinės praktikos yra laisvos privačioje sferoje. Tad religiniai įsitikinimai neturi iškilti viešojoje erdvėje. (...) Pasaulietiškumas iš kiekvieno piliečio reikalauja pripažinti Respublikos įstatymus. Tačiau Respublika veikia tik viešojoje erdvėje“. Todėl, pasak politikės, ji draustų religinę priklausomybę rodančius ženklus gatvėje, nes tai skirsto ir supriešina prancūzus pagal religinį kriterijų.

Emanuelis Macronas į tą patį klausimą atsakė taip: „pasaulietiškumas yra politiškumo ir religiškumo atskyrimas, kad būtų apsaugota individuali sąžinės laisvė. Konkrečiai, tuo norima pasakyti, kad valstybės galia turi neutralumo pareigą religijų atžvilgiu. Nei vienas neturi bandyti primesti „savo“ įstatymą arba atsisakyti paklusti įstatymui dėl religinių įsitikinimų. (...) Pasaulietiškumas pirmiausia yra laisvė: laisvė tikėti ir laisvė netikėti, laisvė praktikuoti savo religiją“. Ankstesniame interviu, paskelbtame protestantiško „Reforme“ portale, Macronas patikslino, jog pasaulietiškumas kaip politinės ir religinės sferos skyrimas turi būti taikomas valstybei, o ne, kaip nemažai žmonių klaidingai mano, visuomenei.

Kovo pradžioje, pristatydamas savo judėjimo programą, Macronas pareiškė, kad „mūsų pasaulietiškumas“ yra skydas tiek tikintiems, tiek netikintiems ir jog jis nesutiks, kad kai kurie asmenys būtų diskriminuojami dėl savo tikėjimo. Tame jis įžvelgia „regresą“ ir „pilietinio karo“ riziką. Tačiau jis taip pat nesutiks, kad dėl religinių įsitikinimų būtų pamintos Respublikos taisyklės, pavyzdžiui, negerbiama vyrų ir moterų lygybė, draudžiant pastarosioms nueiti į kavinę.

Macrono pirmoji kalba, kaip prezidento, pasakyta po inauguracijos gegužės 14-ąją, dar kartą iliustruoja, kad jo sampratoje religijos ir religingumas turi viešą matmenį. „Visų elitų atsakomybė – politinių, ekonominių, socialinių, religinių – prancūzų tautą sudarančių kūnų“, bus prisiminta tuose uždaviniuose, kuriuos jis sieks įgyvendinti. (Vatikano radijas)