2017-05-17 11:11:00

Kaip šnekėjo ir rašė šv. Pranciškus Asyžietis?


XIII amžiuje beveik tuo pat metu gimė du ordinai, kurie gerai žinomi visoje katalikų Bažnyčioje, pranciškonai ir dominikonai. Nors abu jie vadinami „pamokslautojų ordinais“, jų būdas pamokslauti, sekant savo steigėjų pėdomis, buvo skirtingas. Šv. Dominykas buvo universitetinio išsilavinimo žmogus, dominikonai puoselėjo puikų filosofinį, teologinį ir literatūrinį pasiruošimą, o šv. Pranciškus ir jo mokiniai atvėrė naują religinės ir egzistencinės patirties puslapį.

Tačiau jei paradoksaliai nėra nei vieno šv. Dominyko, Dominikonų ordino steigėjo, rašto, išskyrus trumpą biurokratinio pobūdžio laišką, tai yra žinoma apie trisdešimt šv. Pranciškaus, pirklio sūnaus, raštų, kurių autentiškumas nekelia abejonių. Raštai įvairūs: maldos, laiškai broliams ir kitiems adresatams, religinė poezija, dvasiniai patarimai, gyvenimo regulos, testamentai. Ir taip pat yra išlikę du dokumentai, kurie užrašyti paties Asyžiaus neturtėlio ranka.

Vienas iš jų yra saugomas pačiame Asyžiuje, šv. Pranciškaus bazilikoje. Tai pergamento lapas, kurio vienoje pusėje šv. Pranciškus užrašė šlovinimo giesmę, o antroje – palaiminimą broliui Leonui. Antrasis dokumentas yra saugomas už keliasdešimties kilometrų, taip pat gilios istorijos miestelyje Spoleto, katedroje. Šis dokumentas yra trumpas laiškas, taip pat adresuotas br. Leonui. Jo, šv. Pranciškaus bičiulio ir mokinio, dėka abu šie dokumentai buvo išsaugoti. Kaip minėta, dėl kitų Pranciškaus raštų autentiškumo neabejojama, tačiau taip pat aišku, kad jie buvo suredaguoti profesionalių raštininkų.

Žinomas viduramžių kalbos ir rašybos tyrinėtojas, daug dėmesio skyręs pranciškoniškajai tradicijai, Attilio Bartoli Langeli tvirtina, kad Pranciškus tikrai buvęs „trikalbis“. Jis kalbėjo savo gimtąja Umbrijos slėnių tarme, taip pat mokėjo prancūzų ir lotynų, kurios buvo pagrindinės mokslo, literatūros ir bažnytinės liturgijos bei kultūros kalbos tuo metu. Kaip pamokslaudavo ir susikalbėdavo su kitų regionų žmonėmis, kurie nemokėjo lotyniškai? Pasak italų tyrinėtojo, buvo paplitusi maišyta šnekamoji kalba, kurioje susipynė tiek italų, tiek lotynų kalbos žodžiai. Mūsų akimis tokia kalba atrodytų be taisyklių, be gramatikos, tačiau jos pagrindinė funkcija buvo būti suprastam. Taip kalbėdavo, pavyzdžiui, keliaujantys pirkliai. Ja naudodavosi ir keliaujantys pamokslininkai.

Abu minėti Pranciškaus ranka užrašyti dokumentai yra lotyniški. Jų lotynų kalba nėra taisyklinga, ne tokia, kurią naudojo aukštos universitetinės kultūros asmenys, yra rašybos klaidų žodžiuose, o patys žodžiai kai kur šiek tiek „sutarminti“ pagal šnekamąją kalbą. Kita vertus, aišku, kad šv. Pranciškus galėjo suprantamai ir pakankamai išreikšti savo mintis lotyniškai ar skaityti šia kalba. Lotynų kalbos taisyklingumas kituose dokumentuose rodo, kad jie buvo užrašyti jam diktuojant, padedant profesionaliam raštininkui. Dalis stiliaus ir gramatikos klaidų buvo ištaisyta vėlesnių amžių perrašinėtojų rankomis. Tačiau Pranciškui būdingas išraiškos būdas, intuicijos, mintys juose akivaizdūs. O ir Šventojo biografas Tomas Celanietis pavirtina, kad Pranciškus skrupulingai peržiūrėdavo ir patikrindavo tekstus, kuriuos siųsdavo savo vardu.

Spoleto katedroje saugomas laiškas Leonui yra datuojamas iki 1218 metų, mat vėliau Leonas, iki pat šv. Pranciškaus mirties 1226 metais, beveik visada buvo su juo, tad nebebuvo poreikio bendrauti laiškais. Jis įdomus ir tuo, kad akivaizdu, jog Pranciškus jį užrašė per du kartus, papildydamas. Kontekstas rodo, kad Leonas norėjo su juo susitikti ir paklausti patarimo, bet šventajam, kuris nors ir švelniai kreipiasi į mokinį, tai neatrodė būtina. Tačiau vėliau persigalvojo ir keliais žodžiais pridūrė, kad jo laukia. Šis papildymas užrašytas kitu rašikliu, taip pat mažesnėmis raidėmis ir su mažesniais tarpais, mat jau nebepakako vietos. Tuo tarpu palaiminimas Leonui datuotinas 1224 metais, po stigmų gavimo. Nesunku įsivaizduoti, kad Leonui šis dokumentas turėjo ypatingą asmeninę vertę ir kad jis labai jį saugojo. Palaiminimas užbaigiamas simboliu „T“, kuris būdingas Pranciškui. Todėl ir šiandien pranciškoniškos šeimos nariai dažnai nešioja „T“ formos kryžiaus simbolį.

Beje, kalbant apie šv. Pranciškaus raštų pažinimą dabartiniais laikais, galima paminėti kitą paradoksą – už tai reikia būti dėkingiems kalvinistų pastoriui Paului Sabatier, rašiusiam XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje. Iki jo itin didelis dėmesys buvo skiriamas Pranciškaus reguloms, biografijoms apie Pranciškų, o kiti jo raštai liko nuošalyje. Paul Sabatier juos surinko, tyrinėjo ir 1893 metais parašė svarbų veikalą „Šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimas“. Nors jame galima apčiuopti jo, kaip kalvinisto, ne itin palankias nuostatas popiežiaus atžvilgiu, aprašant Pranciškaus, kuriam, priešingai, jaučiama nuoširdi simpatija, santykius su savo laiko hierarchais, tačiau pripažįstama, kad ši knyga suteikė naują stimulą Pranciškaus gyvenimo tyrinėjimui pranciškoniškoje ir, plačiau žiūrint, katalikiškoje aplinkoje. Šiandieninis skaitytojas jau ras ne vieną Pranciškaus raštų leidimą, remiantis seniausiais, dar XIII amžiaus manuskriptais, papildytais išsamiais komentarais. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.