Pranciškus: Dievas arti, kiekvieną pašaukia vardu

Trečiadienio priešpietį popiežius bendrojoje audiencijoje Šv. Petro aikštėje priėmė kelias dešimtis tūkstančių maldininkų iš viso pasaulio, audiencijos katechezėje apie krikščionišką viltį dėmesį paskyrė Marijai Magdalietei, Jėzaus mokinei, kurią popiežius pavadino Evangelijos vilties Apaštale. 

Kaip įprasta trečiadienio bendrosiose audiencijose, pirma buvo perskaityta Evangelijos ištrauka, šį kartą iš Jono Evangelijos pasakojimo apie Jėzaus prisikėlimą (Jn 20, 15-18a). Po to popiežius, priminęs, kad pastarojo laikotarpio apmąstymai „juda Velykų slėpinio orbitoje“, kalbėjo: šiandien sutinkame moterį, Mariją Magdalietę, mokinę, kuri sekė Jėzų nuo pat susitikimo Galilėjoje, kuri pasak Evangelijos, pirmoji pamatė Prisikėlusį Jėzų.

Jono Evangelija leidžia suprasti, kad Marija Magdalietė nebuvo patikli moteris. Po pirmojo apsilankymo prie Jėzaus kapo sugrįžta nusivylusi pas besislapstančius mokinius, papasakoja, kad akmuo nuverstas nuo kapo angos ir jos pirma mintis pati paprasčiausia, kokią tik galima suformuluoti: kažkas bus paėmęs Jėzaus kūną. Pirmasis Marijos skelbimas buvo ne apie prisikėlimą, o apie nežinomų asmenų įvykdytą vagystę, kol visa Jeruzalė miegojo, pastebėjo popiežius.

Evangelijoje pasakojama apie antrą Magdalietės kelionę prie Jėzaus kapo. Moteris užsispyrusi: sykį nuėjo, dabar vėl grįžta, nes liko neįsitikinusi. Šį kartą ji eina lėtais, sunkiais žingsniais, ji kenčia dvigubai: dėl Jėzaus mirties ir dėl nepaaiškinamo jo kūno dingimo. Ir kaip tik tuomet, kai ašarodama pasilenkia prie kapo, Dievas visai nelauktai jai pasirodo. Evangelistas Jonas pastebi Marijos Magdalietės aklą užsispyrimą: ji nepastebi šalia esančių dviejų angelų, užduodančių jai klausimą ir nieko neįtaria pamačiusi už jos stovintį vyrą, kurį palaikė sodininku. Tačiau ji patiria labiausiai sukrečianti žmonijos istorijos įvykį, kai galop yra pašaukiama vardu „Marija!“

Išties gražu, kad pirmasis Prisikėlusiojo apsireiškimas, anot Evangelijų, buvo asmeniškas. Yra kažkas, kas mus pažįsta, mato mūsų kančias, nusivylimus, mus užjaučia, šaukia vardu. Tai yra įstatymas, iškaltas daugelyje Evangelijos puslapių. Apie Jėzų gravituoja daug Dievo ieškančių žmonių; tačiau stebuklingiausia tikrovė ta, kad virš visko pats Dievas daug ankščiau pirmasis pasirūpina mumis, nori mus prikelti gyvenimui, o kad tai galėtų, mus pašaukia vardu, atpažinęs kiekvieno mūsų veidą. Kiekvienas mūsų yra Dievo meilės istorija. Dievas kiekvieną mūsų pašaukia vardu: jis mus pažįsta pagal vardą, mus mato, mūsų laukia, mums atleidžia, yra kantrus mums. Ar tai tiesa ar netiesa? Kiekvienas iš mūsų tai patiriame.

Ir Jėzus ją pašaukė, „Marija!“; jos gyvenimo revoliucija, revoliucija pakeisianti kiekvieno vyro ir moters egzistenciją, prasideda vardu, kuris nuaidi tuščio kapo sode. Evangelijos pasakoja apie Marijos Magdalietės džiaugsmą: Jėzaus prisikėlimo džiaugsmas prasiveržia ne kaip iš lašelinės, o kaip visą gyvenimą užliejantis krioklys. Krikščioniškas gyvenimas nuaustas ne švelnaus linksmumo, o visa panardinančiomis bangomis. Pabandykite ir jūs dabar įsidėmėti, kalbėjo popiežius Pranciškus, prisimenant nusivylimų ir nesėkmių bagažą, kuri kiekvienas nešiojamės savo širdyje, kad arti mūsų yra Dievas, kuris šaukia mus vardu ir sako: „Kelkis! Nebeliūdėk! Atėjau tave išlaisvinti!“.

Jėzus nėra toks, kuris prisiderina prie pasaulio, pakęsdamas jame esančią mirtį, liūdesį, neapykantą, žmonių moralinį žlugdymą. Mūsų Dievas nėra neveiklus; drįstu tarti, kad mūsų Dievas yra svajotojas. Jis svajoja pasaulio atsimainymą ir per Prisikėlimo slėpinį jį įgyvendino.

Marija Magdalietė dar norėtų apkabinti savo Viešpatį, tačiau Jis jau yra atsigręžęs į dangiškąjį Tėvą, o ji siunčiama paskelbti žinią broliams. Tokiu būdu moteris, kuri prieš susitikimą su Jėzumi buvo blogio pinklėse, tampa naujos ir didžios vilties apaštale. Jos užtarimas tepadeda, kad ir mes galėtume išgyventi šią patirtį: kad liūdesio ir apleidimo valandą galėtume išgirsti Prisikėlusį Jėzų šaukiantį mus vardu ir kad galėtume kupini džiaugsmo eiti ir skelbti: „Mačiau Viešpatį! Pakeičiau gyvenimą, nes pamačiau Viešpatį! Esu kitoks, nei ankščiau, esu naujas žmogus. Pasikeičiau, nes pamačiau Viešpatį! Tai mūsų stiprybė ir tai mūsų viltis!“ (Vatikano radijas)