Popiežiaus Pranciškaus sekmadienio popietė tarp parapijiečių

Sekmadienio popietę popiežius Pranciškus praleido tarp šv. Petro Damianio parapijos Romos pakraštyje (Acilia) parapijiečių. Kvartalo sporto aikštyne jis pirmiausia susitiko su vaikais, paaugliais ir jaunuoliais, tarp kurių ir katechezės kursų dalyviais.

Pranciškaus pokalbis su vaikais buvo gyvas, emocingas, keičiantis abipusiais klausimais ir atsakymais. Vaikams paklausus ką jie gali padaryti, popiežius atsakė, jog jie negali išgelbėti pasaulio, bet gali padėti Jėzui jį gelbėti. Kaip? Gerbdami artimuosius ir taip pat nepažįstamus, neatsakydami į blogį blogiu, malda už linkinčius ir nelinkinčius gero, ir net žaisdami, nes žaidimas kelia džiaugsmą, o džiaugsmas padeda Jėzui.

Atsakydamas į vienuolikamečio klausimą apie tai, koks sportas vaikystėje jam patiko, Pranciškus pasakojo žaidęs futbolą, tačiau nebuvęs itin miklių kojų. Todėl dažnai stovėdavo vartuose, kur judėti reikia mažiau.

Į klausimą kaip apsisprendė tapti kunigu, popiežius atsakė tokį Dievo kvietimą pajutęs netikėtai, būdamas šešiolikos metų. „Štai atsakymas: jaučiama širdyje. Kaip jaunuolis jaučia širdyje simpatiją ir toji simpatija auga, jaučia meilę merginai, po to susižada ir susituokia, taip jaučiama širdyje, kai Viešpats tau pasako: „tu turi eiti pirmyn šiuo keliu ir tapti kunigu“. Taip pajutau aš. Kaip pajaučiami gražūs dalykai gyvenime. Nes tai gražūs dalykai“.

Susitikimo pabaigoje popiežius pakvietė vaikus sukalbėti „Sveika, Marija“ kartu su juo, galvojant apie tėvelius, draugus, apie mėgstamus ir nemėgstamus, po to suteikė palaiminimą.

*

Vėliau parapijos centre popiežius Pranciškus pasveikino ligonius, parapijos Caritas organizaciją ir tuos, kuriais ji rūpinasi, taip pat Neokatechumenų bendruomenę; susitikimo pabaigoje išklausė keturių žmonių išpažinčių.

Parapijos klebonas pasakojo apie iniciatyvas, kurios gimė būtent po nuolatinių Pranciškaus priminimų – tikėjimas turi būti „konkretus“. Parapija įsteigė daiktų surinkimo ir išdalijimo centrą, sukūrė „maisto banką“, kuris šiuo metu padeda prasimaitinti penkioms dešimtims šeimų. Pasak klebono, nuostabu tai, kad į šias iniciatyvas įsitraukė ir tie, kurie pamaldose reti svečiai.

Popiežius priminė pirmųjų amžių Romos miesto šventojo kankinio Lauryno istoriją. Pasakojama, kad jam, Romos Bažnyčios iždininkui, valdžia liepė atnešti visą turtą ir taip išsipirkti nuo persekiojimo. Laurynas atsivedė vargšus, kuriuos krikščionys rėmė, sakydamas, kad tai ir yra jos „lobis“. Tai, anot Pranciškaus, tiesa ir šiandien. „Vargšai yra gyvasis Bažnyčios lobis“. Dangiškoji Motina, Jėzus Eucharistijoje taip pat yra Bažnyčios lobis, tačiau juo yra ir vargšai. Ir jei šis lobis pamirštamas ar ignoruojamas parapijoje, tai ir Eucharistijos šventimui kažko trūksta... Šis lobis taip pat apsaugo nuo kito, pavojingo – turto lobio – kuris nesunkiai korumpuoja žmogaus širdį. Pasak popiežiaus, neturime pykti ar nekęsti, bet melstis už tuos, kurie turi per daug ir negali sustoti norėję. Melstis, kad jie savo turtą panaudotų geram ir dėl visų, kad suprastų, jog jie – tik administratoriai. Yra ir tokių – turinčių pinigų, bet dosnių, naudojančių pinigus dėl kitų, daug dirbančių ir gyvenančių paprastą gyvenimą.

Popiežiaus susitikimas su Romos pakraščio šv. Petro Damianio parapija baigėsi šv. Mišiomis. Homilijoje Pranciškus pabrėžė, kad iš tiesų gavome Šventąją Dvasią. Tačiau Šventajame Rašte ne kartą mokoma ją „saugoti“ savyje, neliūdinti, neužtildyti. Priešingai, per maldą ir adoraciją įsiklausyti  kur ji kreipia, suprasti ko reikia vengti, kas yra gera ir kas bloga. Apaštalas Petras nurodo, kad krikščionis apie savo tikėjimą turi paaiškinti su „švelnumu ir pagarba“. Tokia yra ir Šventosios Dvasios kalba: ne lotyniška, o švelni ir pagarbi. Tokia turi būti ir krikščionių laikysena. Liūdna, kai krikščioniu save vadinantis žmogus kupinas kartėlio ir pykčio. O tai ir yra tai, ko siekia velnias – kad krikščionių bendruomenėje švelnumo ir pagarbos būtų kuo mažiau.

Kiek žmonių, pasak popiežiaus, pabando ateiti į parapiją ieškodami ramybės, švelnumo, pagarbos, o suranda parapijiečių tarpusavio kovas, apkalbas, ambicijas, pavydą. „Jei tai krikščionys, geriau liksiu netikinčiu“, sako jis ir nueina nusivylęs. Ir taip, neleisdami savyje veikti švelnumo ir pagarbos Dvasiai, juos nutoliname. Todėl, anot Pranciškaus, jis taip dažnai kartoja, kad apkalbos griauna bendruomenę.

„Seserys ir broliai, iš tiesų: tai man skaudina širdį, tarsi vienas į kitą mėtytumės akmenimis. O velnias linksminasi: tai tikras karnavalas velniui! Prašykime šios malonės: saugoti Šventąją Dvasią mumyse. Neliūdinti jos, kaip sako apaštalas Paulius. Ir kad mūsų elgesys su visais – krikščionimis ir ne – būtų švelnumas ir pagarba, nes taip Šventoji Dvasia veikia mumyse: švelniai ir pagarbiai“, - kalbėjo popiežius, kuris po šv. Mišių grįžo į Vatikaną. (Vatikano radijas)