Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Bažnyčia pasaulyje

Belgijos vyskupų laiškas: kaip pritaikyti „Amoris laetitia“

Šeima

2017/05/25 14:29

Belgijos katalikų vyskupai paskelbė laišką apie šeimos sielovadą. Tai 2014  ir 2015 metų Vyskupų Sinodų apie šeimą ir popiežiaus Pranciškaus posinodinio paraginimo „Amoris laetitia“ nurodymų apmąstymas ir taikymas Belgijos kontekste.

Krikščioniška santuoka yra grožio, meilės ir džiaugsmo versmė, kuri yra daugiau, nei socialinis susitarimas, nei tuščia apeiga, nei išorinis įsipareigojimo ženklas. To parodymas, primena belgų ganytojai, buvo didysis popiežiaus Pranciškaus siekis, tam yra skirtos gražiausios jo paraginimo eilutės, ypač IV skyrius, kurį jie išleido atskirai. Kitas šeimos sielovados siekis – palydėti, kad įvairūs sunkumai, kliūtys, iššūkiai neužgožtų santuokinės meilės džiaugsmo.

Belgijos vyskupų laiške išskleidžiamos trys temos: pasiruošimas santuokai, šeimų palydėjimas ir nuostata tų asmenų atžvilgiu, kurių santuokinis ryšys buvo sutraukytas.

Tiek, kiek krikščioniška santuoka yra graži, tiek ji ir reikli. Dabartiniame socialiniame ir kultūriniame kontekste nebesama „krikščioniu savaime“. Panašiai, dviejų žmonių ryšys „savaime“ netampa krikščioniška santuoka. Vyskupai rašo, kad šiandien reikia tikro „santuokos katechumenato“, panašiai kaip ir krikšto katechumenato, leidžiančio giliai ir išsamiai pasiruošti santuokai, suvokti tiek jos turtingumą, tiek iššūkius, pradedant nuo to, ką reiškia būti krikščioniu šiandien. Pasirengimas santuokai turi būti solidus, išvengiant dviejų kraštutinumų – tiek pernelyg mažo „minimalizmo“, tiek pernelyg apsunkinančio maksimalizmo.

Antra, vis labiau įsisąmoninamas poreikis lydėti šeimas ir po santuokos. Daugiaformėje visuomenėje krikščionių šeimos yra tarsi „išblaškomos“, todėl joms gera palaikyti tarpusavio ryšius. Palydėjimas ir tarpusavio ryšiai labai svarbūs ir tiems, kurių partneris santuokoje nėra tikintis ar krikščionis. Ypač girtinos tos iniciatyvos, kurios ne vien įtraukia šeimas, bet leidžia joms pačioms aktyviai įsitraukti, turėti aktyvų vaidmenį. Svarbu yra palydėti šeimas sunkumuose, kurie gali būti materialiniai, psichologiniai ar dvasiniai. Tai yra realaus gyvenimo dalis ir kaip ganytojai, pasak vyskupų, jie turi išklausyti, suprasti ir padėti.

Deja, kartais, nepaisant geriausių intencijų ir pasiruošimo, santuoka gali subyrėti, sukeldama daug skausmo visiems – sutuoktiniams, vaikams, jų artimiesiems. Ir tokiu atveju tikintieji nėra atskiriami nuo sielovados ar palydėjimo, tuo pat metu svarstant kaip tai padaryti geriausiai. Vienas iš sielovadinių klausimų yra išsiskyrusiųjų ir naujai susituokusiųjų troškimas priimti Komuniją.

Jau nuo pat apaštalinių laikų į Komunijos priėmimą žvelgiama labai rimtai. „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės“, rašo apaštalas Paulius. Panašiai, santuokos neišardomumas yra neatšaukiamas Bažnyčios tikėjimo lobis, ir „Amoris laetitia“ dėl to nepaliekama jokių abejonių.

Tačiau taip pat pažymima, kad ne visos situacijos turi būti vertinamos ir sprendžiamos vienodu būdu. Naujai susituokusieji yra Bažnyčios dalis, Dievas neatšaukia jiems savo meilės ir niekas neturi būti pasmerkiamas visam laikui, nes tai nėra Evangelijos logika.

„Bažnyčia yra rimtai apmąsčiusi švelninančias sąlygas bei aplinkybes. Todėl nebegalima teigti, kad visi tie, kurių situacija yra „nereguliari“, gyvena mirtinos nuodėmės būklėje ir stokoja pašventinančios malonės“, parašė popiežius Pranciškus „Amoris Laetitia“ (301 sk.), kurioje nesuformulavo jokios naujos direktyvos, tačiau siūlo skyrimo, įsigilinimo kelią.

„Atsižvelgiant į minėtų konkrečių situacijų nesuskaičiuojamą įvairovę, suprantama, jog nei iš sinodo, nei iš šio paraginimo nereikia laukti naujų visuotinių kanoninio pobūdžio normų, taikytinų visiems atvejams. Galima tik iš naujo paraginti atsakingai asmeniškai ir pastoraciškai skirti ypatingus atvejus“ (300 sk.). Tad, rašo belgų vyskupai, negalima nuspręsti, kad visiems išsiskyrusiems ir susituokusiems leistina eiti Komunijos, kaip ir, priešingai, kad neleistina. Kiekvienam asmeniui reikia savo sielovadinio sprendimo, po labai atsakingo, kritiško tyrimo sąžinėje, Bažnyčiai palydint. Pranciškus tikinčiųjų sąžinės balsui pripažįsta didžiulį svorį (37 sk.)  - ganytojai jas ugdo, tačiau neturi pretenduoti jų pakeisti savimi.  Jei asmuo apsisprendžia nepriimti Komunijos, jo sprendimas gerbiamas. Tačiau, pasak Belgijos vyskupų, gerbiamas ir sprendimas priimti. Tarp nuolaidžiavimo ir kietumo, popiežius, rašo vyskupai, renkasi asmeninio skyrimo ir rūpestingai sąžinėje priimto sprendimo kelią. (Vatikano radijas) 

2017/05/25 14:29