Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Kelionės

Popiežius: geras verslininkas nėra spekuliantas

Pranciškaus susitikimas su darbo pasaulio atstovais

2017/05/27 16:05

Popiežiaus Pranciškaus vizitas Genujoje prasidėjo nuo susitikimo, vieno metalurgijos komplekso patalpose, su šio uostamiesčio darbo pasauliu. Pasveikinęs visus susitikimo dalyvius, popiežius atsakė į kelis šio pasaulio – verslininko, profsąjungos atstovės, darbininko ir šiuo metu bedarbės – klausimus.

Vienas verslininkas paprašė Šventojo Tėvo įžvalgų, kurios būtų naudingos verslo pasauliui, susiduriančiam su daug biurokratinių sunkumų.

Pasak popiežiaus Pranciškaus, kalbant apie darbą, visada turime atsiminti esminę prielaidą: darbas yra žmogiškas ir žmoginanti tikrovė. Tai žmogiškas, tad ir krikščioniškas prioritetas. Tarp Bažnyčios ir darbo visada egzistavo draugystė. Jau pirmajam žmogui, Adomui, Dievas paveda darbą. Jėzus buvo darbininkas.

Grįždamas prie verslininko klausimo, popiežius  kalbėjo apie tai, kad geras ir dorybingas verslininkas yra pamatinė geros ekonomikos figūra. Nėra geros ekonomikos be gero verslininko. Gero verslininko dorybė yra gebėjimas kurti – kurti darbą, kurti produktus. Bet taip pat pagarba – pagarba savo darbuotojams, pagarba miestui ir aplinkai, kurioje dirba. Geras verslininkas turi žinoti, kad darbas yra žmogiško orumo dalis. Manyti, jog darbininkas dirba vien dėl gero uždarbio, yra sumenkinti tiek darbuotojo, tiek darbo orumą. Geras verslininkas dirba greta ir su savo darbuotojais. Jis pats yra „darbuotojas“, kuris supranta savo darbo orumą, jaučia meilę savo įmonei, jaučia aistrą ir pasididžiavimą dėl to, kas gimsta iš jo darbuotojų rankų ir sumanumo. Geras verslininkas nesprendžia savo problemų paprasčiausiai atleidinėdamas, jam atleidimas visada yra skaudus pasirinkimas ir jis kenčia, kovoja, ieško naujų minčių, kad to išvengtų.

Tuo jis skiriasi nuo spekulianto ar prekeivio. Spekuliantas nemyli savo įmonės, nemyli savo darbuotojų, jam įmonė ir darbuotojai tik priemonės pelnui. Jis išnaudoja tai savo pelnui. Atleisti, uždaryti, perkelti įmonę jam nieko nereiškia, nes jis išnaudoja, instrumentalizuoja, valgo žmones ir priemones siekdamas vien pelno. 

Kai ekonomika yra apgyvendinta gerais verslininkais, įmonės yra žmonių ir taip pat vargšų bičiulės. O kai patenka į spekuliantų rankas, viskas griūva. Spekuliantas kuria ekonomiką be veidų, abstrakčią ekonomiką, kurioje nėra žmogiškų veidų. Ir kai ekonomika praranda ryšį su žmonių veidais, ji tampa negailestinga, žiauria.

Jei, pasak popiežiaus, verslininkai yra šaunūs žmonės, tai spekuliantų reikia baimintis. Deja, kartais tenka stebėti, kaip verslininkai tampa spekuliantais, pačiai ekonominei sistemai ir jos taisyklėms kreipiant tokia kryptimi. Ypač tada, kai biurokratija kuria tokias sąlygas, kuriose tikri, dorybingi ir sąžiningi verslininkai atsiduria žemiau už spekuliantus, o spekuliantai įgyja pranašumą.   

Atsakydamas į profsąjungos atstovės klausimas, popiežius Pranciškus dar kartą pabrėžė tai, kad darbas žmogui nereiškia vien pinigų išsilaikymui, tačiau daug daugiau: per darbą tampame daugiau žmonėmis, subrandiname savo žmogiškumą, iš vaikų tampame suaugusiais. Pasaulyje nedaug džiaugsmų, kurie didesni už tą, kurį teikia darbas, bet būtent todėl mažai skausmų, kurie didesni už skausmą, kai darbas išnaudoja, traiško, pažemina ir žudo. Darbas gali padaryti daug blogo todėl, kad gali padaryti daug gero. Darbas suteikia žmogui orumą, yra orumo dalis, yra visuomenės „socialinio pakto“ šerdyje. Kai nedirbama, kai dirbama blogai, kai dirbama mažai, kai dirbama per daug – demokratija, visa socialinė santarvė pradeda žengti į krizę.

Todėl reikia atsispirti gundymams ideologijų, kurios žada, kad dirbs pusė žmonių, gal trečdalis, o likę išsilaikys gaudami „socialinį čekį“. Tikras tikslas neturi būti „pajamos visiems“, tačiau orus „darbas visiems“. Be darbo nebus orumo, net jei gausi socialinį čekį išsilaikymui. Taip, su juo gali „išgyventi“, tačiau per darbą gali oriai „gyventi“.

Atsakydamas į trečiąjį klausimą, užduotą darbininko, apie darbą kaip varžybas ir darbą, kaip galimybę bendrumui, popiežius pabrėžė, jog tai didelė klaida, ne vien antropologinė ar krikščioniška, bet ir ekonominė: manyti, kad įmonė pirmiausia yra varžymasis, o ne abipusiškumas ir bendradarbiavimas.

Taip, sukūrus paskatinimų ir bausmių sistemą, kuri verčia darbuotojus konkuruoti, galima pasiekti trumpalaikių rezultatų, tačiau to kaina yra pasitikėjimo ir lojalumo audinio suardymas. Ir kai ateina krizė ar sunkumai, įmonė sprogsta, nes nėra ją rišančių saitų.

Kita klaidinga perspektyva yra „meritokratija“, pagrįsta talentais ir nuopelnais. Ji labai patraukli, nes naudoja šį gražų žodį – nuopelnai. Tačiau kadangi jį instrumentalizuoja ir naudoja ideologiškai, galiausiai atima jo prigimtį ir iškreipia. Ir taip, nepaisant geros valios, meritokratija tampa nelygybės etiniu pagrindimu. Problema ta, kad meritokratija vienus talentus pripažįsta „nuopelnais“, o kitų ne, ir už juos atlygina skirtingai. Taip kuriama nelygybė, kuri tęsiasi ir pensijoje. Tuo tarpu į talentus reikia žiūrėti kaip į dovanas, o ne nuopelnus. Kita meritokratijos pasekmė: vargšas yra vadinamas „nenusipelniusiu“, tad kaltu. Skurdas tampa vien vargšo kalte, nuo kurios turtingieji atleisti. Bet evangelinis „sūnaus paklydėlio“ epizodas paaiškina, kad krikščioniška perspektyva turi būti kita.

Atsakydamas į paskutinįjį klausimą, popiežius Pranciškus kalbėjo apie dar vieną stabą, kuris užmaskuoja ar paslepia darbo vertę: vartojimą, konsumizmą. Išaukštinamas vartojimas ir jo teikiamas malonumas, o darbas ir darbo nuovargis yra tik skausmas, nelaimė. Vartotojiškumas sugriaužia pagarbą, kurios darbas ir darbo prakaitas nusipelno. Darbas nėra vien priemonė vartojimui. Jei iškeisime darbą į vartojimą, iškeisime ir žodžius-brolius: orumą, pagarbą, garbę, laisvę, teises.     

Reikia „prašyti, kurti, gerbti ir mylėti“ darbą. Ir jo melsti. Vienos iš gražiausių maldų yra sukurtos ir sakomos prieš darbą, darbo metu ar po darbo. Ir pati Eucharistija yra žemės ir žmogaus rankų darbo vaisius. Nesuprasdami darbo vertės nesuprasime ir Eucharistijos vertės, pabrėžė popiežius. Susitikimo pabaigoje, prieš suteikiant visiems palaiminimą, jis sukalbėjo seną maldą, skirtą darbui -  „Ateik, Šventoji Dvasia“. (Vatikano radijas) 

2017/05/27 16:05