Po trejų metų chaldėjų patriarchas įžengė į Mosulą

Chaldėjų apeigų katalikų patriarchas Louis Raphael Sako pirmą kartą per pastaruosius trejus metus įžengė į Mosulą ir aplankė kelias krikščionių bažnyčias. Galima prisiminti, kad lygiai prieš trejus metus, 2014 birželio 10-ąją, teroristinės organizacijos „Islamo valstybė“ kovotojai, kurių skaičius galėjo siekti pusantro tūkstančio, užėmė Mosulą ir įgijo pilną jo kontrolę. Ši pergalė smarkiai išaugino islamistų teroristų prestižą, mat Mosulas buvo milijoninis miestas, jame buvo dislokuota per 30 000 kareivių ir per 30 000 policininkų. Mosulo užėmimas „Islamo valstybei“ taip pat suteikė progą realizuoti savo socialinę ir politinę programą, kuriant, pasak jų, teisingą ir iš tiesų tikrą islamišką visuomenę. Apie barbarybes, kuriomis ši programa tapo tikrovėje, jau daug papasakota. Jos neaplenkė ir įvairių krikščionių bendruomenių, kurios regione gyvena nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių.

Dauguma krikščionių pabėgo, viską palikdami, kai kuriems buvo surengtos egzekucijos. O „Islamo valstybė“ paskelbė ultimatumą tiems, kurie dar liko: atsiversti į islamą, mokėti specialų „apsaugos“ mokestį arba būti nužudytiems. Kadangi mokesčių mokėjimas neturint darbo veik neįmanomas, pasirinkimas krikščionims dar labiau susiaurėjo. Susidoroję su krikščionių ir kitomis religinėmis mažumomis, fundamentalistai ėmėsi kito žingsnio: kultūrinio paveldo naikinimo, trinant istorinius pėdsakus, kurie nepriklauso islamui. Irako vyriausybės vertinimais, Mosule ir apylinkėse buvo sunaikinta – ugnimi, buldozeriais, sprogmenimis – apie šimtą bažnyčių ir vienuolynų, nekalbant apie mažesnius objektus ar krikščioniškus simbolius, pavyzdžiui, kapinėse. Kai kurios bažnyčios paverstos mečetėmis. Keletas sunaikintų bažnyčių ar vienuolynų buvo itin seni, pastatyti prieš keletą šimtmečių ar net tūkstantį metų. Negrįžtamai prarasti ir daug ikikrikščioniškųjų kultūrų pėdsakų.

Patriarchas Sako ir dar keli jį lydėję vyskupai bei kunigai savo apsilankymo išvaduotoje Mosulo dalyje metu aplankė keletą bažnyčių  ar tai, kas iš jų liko, pasimeldė tose vietose. Jie aplankė chaldėjų apeigų katalikų Šventosios Dvasios parapijinę bažnyčią, chaldėjų šv. Jurgio bažnyčią, sirų ortodoksų šv. Efremo bažnyčią, sirų katalikų Apreiškimo bažnyčią. Chaldėjų patriarchato paskelbtose nuotraukose regima, kad viena bažnyčia, nepaisant didžiulių skylių sienose, dar turi kupolą, o iš kitos liko vien apgriautos sienos. Tai, kas buvo bažnyčių apdaila, paveikslai, skulptūros, sudaužyta į šipulius. Toks likimas ištiko visas 45 Mosule stovėjusias bažnyčias.

Šie liūdni sienų iš plytų ar akmenų vaizdai gerai perteikia ir tai, kas liko iš „gyvųjų akmenų“, iš kurių buvo pastatyta Kristaus Bažnyčia Sirijoje ir Irake, iš tikinčiųjų. Vos prieš keletą dienų krikščionių persekiojimą dokumentuojanti organizacija „Open Doors“ paskelbė ataskaitą apie krikščionių situaciją regione. Dėl negalėjimo gauti tikslių duomenų tarp minimalių ir maksimalių vertinimų yra nemažas skirtumas, tačiau bet kokiu atveju jie patvirtina nuogąstavimus, kad Irako ir Sirijos krikščionių bendruomenės ne vien smarkiai nukentėjo, bet kad galėjo būti suduotas mirtinas smūgis pačiai jų egzistencijai regione. Jei prieš keliolika metų Irake buvo nuo pusantro iki dviejų milijonų krikščionių, šiandien jų nuo 200 iki 250 tūkstančių, nuo septynių iki dešimties kartų mažiau. Sirijoje krikščionių skaičius taip pat sumažėjo nuo penkių iki septynių kartų, jų skaičius vertinamas 300 000. Tokį krikščionių bendruomenių išretinimą lėmė masinė emigracija, ieškant saugumo ir darbo. Ateities perspektyva blogėja ir dėl to, kad daugumai emigracija nėra laikinas sprendimas iki karo pabaigos. Apklausos rodo, kad daugybė krikščionių neketina grįžti, net jei regionas atgautų taiką, net jei jiems būtų gražintas pagrobtas turtas. Taip pat ir dėlto, kad prarado pasitikėjimą kaimynais musulmonais, kurie jų neužtarė, nepadėjo, o kartais ir tiesiogiai kenkė.

Viena iš užuovėjų Irako krikščionims tapo Irako kurdų autonominis regionas, leidęs dešimtims tūkstančių krikščionių įsikurti ir pasiūlęs apsaugą. Krikščionių bendruomenės kurdams, kurie daugiausia musulmonai, iš tiesų dėkingos už prieglobstį ir už tai, kad, palyginus su kaimynais, rodo didelę toleranciją. Kita vertus, prieš mėnesį JAV Komisijos tarptautinei religijos laisvei paskelbtoje ataskaitoje parodoma, kad ir čia krikščionys bei kitos mažumos patiria daugybę problemų: be akivaizdžių ekonominių sunkumų, įvairiais požiūriais jos jaučiasi antraeilėmis, yra diskriminuojamos. Žvelgiant toliau į ateitį, niekas negali užtikrinti, kad islamistinis ekstremizmas nepaplis ir tarp kurdų arba kad valdžia nepradės kurdinimo politikos, nukreiptos prieš mažumų etninę ir religinę tapatybę. Galima pridurti, kad krikščionių padėtį komplikuoja kurdų valdžios sprendimas rugsėjo gale surengti referendumą dėl nepriklausomybės, kuris nesunkiai gali atvesti iki naujų susirėmimų. (Vatikano radijas)