Popiežiaus bendroji audiencija. Dievas myli visus ir visada

Popiežiaus Pranciškaus bendrąją audienciją trečiadienio rytą sudarė dvi dalys. Pirmiausiai Šv. Tėvas Pauliaus VI audiencijų salėje Vatikane susitiko su ligoniais, kartu su jais pasimeldė ir suteikė jiems palaiminimą; po to audiencijos pagrindinė dalis vyko Šv. Petro aikštėje, kur popiežiaus laukė keliolika tūkstančių piligrimų.

Niekas negali gyventi be meilės, - pradėjo Pranciškus katechezę. Patenkame į bjaurią vergystės formą kai manome, kad meilės reikia nusipelnyti. Galbūt tai ir yra dabartinį žmogų kamuojančios baimės priežastis: manome, kad niekam nerūpėsime, jei nebūsime stiprūs, patrauklūs ir gražūs. Daugybė žmonių šiandien siekia matomumo vien tam, kad užpildytų vidinę tuštumą. Nejaugi mes esme žmonės, kuriems būtinai reikia tokių įrodymų? Argi įmanoma įsivaizduoti tokį pasaulį, kuriame žmonės kaip elgetos maldauja kitų pripažinimo, kuriame niekas nenori neatlyginamai mylėti kito žmogaus? Toks pasaulis tik šalies žiūrint gali atrodyti žmoniškas, bet iš tiesų jis yra ne kas kita kaip pragaras. Pasak popiežiaus, dažniausia žmonių narcisizmo priežastis yra vienatvė. Daugelis iš šalies žiūrint nesuprantamų poelgių, savyje slepia klausimą: nejaugi aš nesu vertas, kad mane kas nors pavadintų vardu?

Kai yra nemylimas ar nesijaučia mylimas paauglys, dažnai jo reakcija būna smurtas. Labai dažnai už įvairių socialinės neapykantos ir chuliganizmo formų slepiasi kitų nepripažįstama širdis. Nebūna blogų vaikų, kaip ir nebūna visiškai piktų paauglių, bet yra nelamingi žmonės. O kas gi kita mus gali padaryti laimingais jei ne duota ir gauta meilė? Žmogaus gyvenimas tai keitimasis žvilgsniais: kas nors į mus žiūrėdamas nusišypso, mes nusišypsome liūdnam žmogui ir padedame jam surasti išeitį. Pasikeičiame žvilgsniais, pažvelgiame į akis... ir atsiveria širdys.

Pirmas žingsnis, kurį Dievas žengia link mūsų, yra jo už viską pirmesnė ir besąlyginė meilė, sakė Pranciškus. Dievas myli pirmas. Dievas mus myli ne dėl to, kad mumyse yra kažkas, kas sužadintų jo meilę mums. Dievas myli, nes jis pats yra meilė, o meilė pačia savo prigimtimi yra linkusi plėstis, save dovanoti. Taip pat ir savo palankumo mums Dievas nesusieja su mūsų atsivertimu. Atsivertimas tai veikiau Dievo meilės pasekmė. Tobulai tai išreiškė šv. Paulius:  „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5,8). Kai dar buvome nusidėjėliai. Buvome nuo jo nutolę, kaip palyginimo sūnus palaidūnas: „Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino...“ (Lk 15,20). Iš meilės mums Dievas išėjo iš savęs, atėjo į dykynę, kurioje neįsivaizdavome, kad galima jį sutikti. Dievas mus myli ir tuomet kai mes klystame.

Šitaip mylėti sugeba tik tėvas ar motina. Motina myli savo sūnų, net jei jis yra kalėjime. Popiežius paminėjo anksčiau, kai jis dar buvo Buenos Airių arkivyskupas dažnai matytą sceną: motinos stovi eilėje prie kalėjimo durų; jos atėjo aplankyti savo sūnų; jos nesigėdija. Net jei sūnus yra nusikaltėlis, jis yra sūnus. Tik šitaip mylinti motina ar tėvas gali suprasti kas yra Dievo meilė. Motina neprašo, kad nebūtų taikomas žmogiškasis teisingumas, nes už klaidas reikia sumokėti, tačiau motina nesiliauja kentėjusi dėl savo sūnaus. Motina myli ir savo vaiką nusidėjėlį. Taip ir Dievas myli mus. Mes esame jo mylimi vaikai. Malonės dėka mes esame įjungti į tą meilės ryšį, kuris sieja Tėvą ir Sūnų per Šventąją Dvasią. Mumyse yra įspaustas pirmapradis grožis, kurio jokia nuodėmė, joks mūsų klaidingas pasirinkimas negali visiškai ištrinti.

Ką daryti, kad pasikeistų nelaimingo žmogaus širdis? Koks yra vaistas? Kaip pagydyti nelaimingo žmogaus širdį? Vaistas yra meilė. Ką padaryti, kad žmogus pajustų, jog jis yra mylimas? Reikia jį apkabinti. Reikia, kad jis pajustų, kad yra trokštamas, kad yra svarbus, ir jis liausis liūdėjęs. Meilė prisišaukia meilę labiau negu neapykanta prisišaukia mirtį. Jėzus mirė ir prisikėlė ne pats dėl savęs, bet dėl mūsų, kad būtų atleistos mūsų nuodėmės. Atėjo metas mums visiems keltis. Atėjo metas pakelti vargšus iš nusivylimo, ypač tuos kurie guli kapuose jau ilgiau kaip tris dienas. Į mūsų veidus pučia laisvės vėjas. Dygsta vilties daigai. Mūsų viltis yra Dievas Tėvas, kuris mus myli tokius, kokie esame. Jis mus myli visus ir visada, gerus ir blogus. (Vatikano radijas)