Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Susitikimai

Pranciškus: paaugliai nori „savarankiškumo“? Padėkime jiems, bet teisingai

Popiežius atidaro Romos vyskupijos suvažiavimą

2017/06/20 16:22

„Tegu mano žodžiai būna tarsi apšilimo etapas sporte“, prieš prasidedant tikram žaidimui ar varžyboms, palygino popiežius Pranciškus, pirmadienio vakare atidarydamas Romos vyskupijos suvažiavimą. Šio suvažiavimo tema – pagalba tėvams auginant paauglius vaikus, paauglių palydėjimas mokykloje, šeimoje, socialiniuose tinkluose, santykiuose tarp kartų, šeimų sunkumuose. Savo įžvalgas Šventasis Tėvas padalijo į šešias dalis.

Pirmąją jis pavadino „in romanesco“ – tai Romos miesto šnekamosios kalbos dialektas. Pasak Pranciškaus, reikia išvengti pagundos galvoti apie dalykus abstrakčiomis, plačiomis kategorijomis. Priešingai, reikia mąstyti „dialektu“, kitaip tariant, suprantant ir atsižvelgiant į labai konkretų Romos miesto kontekstą – į jo turtingumą, įvairovę ir tuo pat metu iššūkius. Ne tam, kad atsiribotume nuo kitko, bet tam, kad būtume realistiški.

Romos miesto kontekstas neleidžia padaryti lengvų sintezių, bet verčia priimti „daugiabriaunį“ mąstymo būdą, kuriame kiekviena parapija ar kvartalas yra viena iš briaunų. Vienodumas yra priešas. „Mąstykite ir melskitės romietišku dialektu, galvodami apie konkrečias problemas, apie konkrečius šeimų veidus, galvodami kaip padėti vienas kitam ugdyti vaikus šios tikrovės viduje“, patarė popiežius, Romos miesto vyskupas, primindamas, jog tai Šventoji Dvasia yra didžioji sumanymų gimdytoja.

Antras akcentas – sąsajos. Pasak popiežiaus, dažnas dabartinėje situacijoje patiria „nušaknėjimo“, šaknų praradimo ar išrovimo patirtį, teisingai kalbama apie „likvidžią“ (nepastovią, takią) visuomenę. Asmenys ir šeimos praranda tarpusavio ryšius, gyvybinį audinį, kuris leidžia jaustis vienas kito dalimi, bendražygiais bendrame uždavinyje. Tai žinojimo, kad „priklausome“ kitiems patirtis, geriausia žodžio prasme. Šaknų praradimas taip pat reiškia istorijos ir atminties praradimą. O kai prarandame šaknis, mus lengvai nupučia vėjas. „Vienas iš pirmųjų dalykų, apie kuriuos turime galvoti kaip tėvai, šeimos, ganytojai yra scenarijai, kuriuose galima įsišaknyti, gimdyti sąsajas, atrasti šaknis, plėsti gyvybišką tinklą, kuris mums leidžia jaustis namie“, sakė popiežius. Jis pridūrė, kad kartais tėvai perdėtai siekia, kad jų vaikai įgytų formaciją tose srityse, kurios, jų nuomone, svarbios jų ateičiai, pavyzdžiui, kalbų mokėjime. Tačiau reikėtų leisti pažinti savo žemę, savo šaknis, savo krašto genijus ir šventuosius. Labai svarbus yra anūkų bendravimas su seneliais, kurie ypatingu būdu sugeba perduoti istoriją, tikėjimą, priklausymą, su išmintimi to, kuris jau ant slenksčio, pasiruošęs išeiti.

Trečia, paauglystė tampa pereinamuoju periodu ne vien patiems paaugliams, bet ir visai šeimai, ir tokį jį reikia priimti. Paaugliai jau nebe vaikai ir nebenori būti laikomi tokiais, bet dar ne suaugę, nors jau nori suaugusiojo privilegijų. Kaip žinia, tai brangus laikas, bet taip pat sunkus, pilnas rizikos. Tačiau svarbu suprasti, kad paauglystė nėra „patologija“, negalima su ja tvarkytis taip, tarsi ji būtų patologija. Bandymai „išgydyti“ ar per greitai „suauginti“ paauglį, „maksimizuoti“ jo laiko naudojimą kelia nerimą. „Pabrėžiu: paauglystė nėra patologija, su kuria turime kovoti. Ji dalis natūralaus augimo, mūsų vaikų gyvenimo dalis. Kur yra gyvenimas, ten yra judėjimas, kur yra judėjimas, ten yra pokyčiai, ieškojimas, neužtikrintumas, viltis, džiaugsmas, kentėjimas ir neviltis“, sakė popiežius, kviesdamas tėvus priimti sprendimus ir veikti atsižvelgiant į tai, išmokstant, taip pat iš labiau patyrusių tėvų, apie paauglių elgesio ribas. Tarp paauglystės poreikių yra tapti savarankiškais, „paimti reikalus į savo rankas“, patirti gyvenimo „svaigulį“, imtis iššūkių. Jiems to reikia – padėkime jiems, duokime jiems tai. Nepalikime jų vienų. Meskime jiems dar didesnį iššūkį, nei jie meta mums. Mes leiskime jiems patirti gyvenimo „svaigulį“, nepalikdami to kitiems, kurie gali pasiūlyti iš tiesų pavojingų būdų. Parodykime jiems ir tai, kad būti krikščioniu – yra drąsu, yra gražu.

Ketvirta, pereinamąjį periodą turi lydėti įvairių asmens kalbų ir gebėjimų integracija: proto (galvos), jausmų (širdies), darbo (rankų). Šių trijų mus, kaip asmenis sudarančių sferų harmoningas integravimas padės iš tiesų augti ir bręsti. Šiuo metu, pasak popiežiaus, matome, kad didžioji dalis ugdymo koncentruota į „galvą“, apleidžiant širdį ir rankas. Išmokome sąvokų, o emocinio alfabeto -  ne, kaip ir sugebėjimo padaryti tai, ką nori. Toks ugdymas yra fragmentiškas.

Penkta, „taip paauglystei, ne varžymuisi“. Šiuo apibendrinimu popiežius įvardijo dažnai tarp pačių tėvų pasitaikančią tendenciją išlikti „paaugliais“, kurie varžosi su paauglystės etape esančiais savo vaikais. Tėvai paaugliams neturi būti tie, su kuriais jie konkuruoja ar varžosi, bet tie, su kuriais jie „palygina“ save, „pamatuoja“ save. Tai gali atrodyti panašu, bet už to slypi dvi skirtingos dvasinės dinamikos. Suaugusieji pernelyg dažnai priima „amžinos jaunystės“ paradigmą, dėl kurios užaugti, subręsti, senėti atrodo gyventi blogą ir frustruotą gyvenimą. Liūdnai atrodo pastangos bet kokia kaina užmaskuoti ir simuliuoti savo amžių, „ištrinti“ raukšles, nors šios kalba apie vertingus susitikimus, džiaugsmus ir skausmus. „Paaugliais“ norintys išlikti tėvai patys to nenorėdami ir nesuprasdami gali sulėtinti „dideliais“ norinčių tapti savo vaikų brandą, perspėjo popiežius.

Paskutinis dalykas, kurį Šventasis Tėvas paminėjo, buvo ugdymas santūrumui, tam tikram griežtumui, kaip atsvarai vartotojiškumui, kuris mus verčia įsigyti daugiau, nei galime panaudoti. Kalbama ne vien apie prekybą, bet ir apie dvasinę nuostatą, kad esame verti tiek, kiek sugebame pagaminti arba nusipirkti. Santūrumas, susivaldymas išlaisvina iš tokios logikos, atverdamas duris naujam kūrybingumui, vaizduotei, darbui su kitais ir solidarumui. „Gyvenama kartu ne tam, kad taptume mažiau lamingi, bet kad išmoktume būti laimingi nauju būdu, per kiekvieno naujo etapo atvertas naujas galimybes“, priminė Pranciškus eilutes iš savosios „Amoris Laetitia“. (Vatikano radijas)

2017/06/20 16:22