Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Bendroji audiencija

Viltis ir šventieji. Nesame vieni krikščioniškame gyvenime

Pranciškus audiencijoje

2017/06/21 16:55

Bendrosios trečiadienio audiencijos pradžioje buvo perskaityta trumpa ištrauka iš laiško Žydams: „Broliai, Dievas geresniuosius dalykus buvo numatęs mums, kad jie ne be mūsų pasiektų tobulumą. Todėl ir mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas naštas bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų“.

Remdamasis šiuo skaitiniu popiežius Pranciškus tęsė savo katechezių ciklą apie viltį, šį kartą apie tai, kaip mums liudija ir viltyje palydi šventieji.

Mūsų krikšto dieną, priminė Šventasis Tėvas, dėl mūsų buvo kreipiamasi į šventuosius. Daug iš mūsų tuo metu buvo vaikai, nešami ant tėvų rankų. Kunigas, prieš patepant Katechumenų aliejumi, Dievo galios kovoje prieš blogį simboliu, pakvietė visus susirinkusius melstis už gaunantį krikštą, melsdamas šventųjų užtarimo. Tai buvo pirmas kartas, kai mūsų gyvenime mums buvo padovanota mūsų „didžiųjų“ brolių ir seserų draugystė. Jie ėjo tuo pačiu keliu, pažino tuos pačius vargus ir visam laikui gyvena Dievo glėbyje. Laiškas Žydams šią mus supančią draugija pavadina „liudytojų debesimi“. Tokie yra šventieji – debesis liudytojų.

Krikščionys, kovoje prieš blogį, nenusivilia. Krikščionybė puoselėja „nepagydomą pasitikėjimą“: netiki, kad neigiamos ir ardančios jėgos gali laimėti. Paskutinis žodis žmogaus istorijoje nėra neapykanta, nėra mirtis, nėra karas. Kiekvienu gyvenimo momentu mums padeda Dievo ranka ir santūri palyda visų tų, kurie prieš mus gyveno tikėjimu. Jų egzistencija mums sako, kad krikščioniškas gyvenimas nėra nepasiekiamas idealas. Ir tuo pat metu paguodžia: nesame vieni, Bažnyčia yra sudaryta iš nesuskaičiuojamų brolių, dažnai bevardžių, kurie gyveno prieš mus ir kurie per Šventosios Dvasios veikimą yra įtraukti į gyvenimus tų, kurie gyvena dar čia.

Ne vien krikšto metu kreipiamasi į šventuosius. Kai du sužadėtiniai pašvenčia savo meilę Santuokos sakramente, iš naujo prašoma jiems, kaip porai, šventųjų užtarimo. Šis kvietimas yra pasitikėjimo šaltinis dviem jauniem žmonėm, kurie leidžiasi į santuokinio gyvenimo „kelionę“. Kas myli iš tiesų, tas nori ir išdrįsta pasakyti „visam laikui“, bet žino, kad tam reikia Kristaus malonės ir šventųjų pagalbos. Todėl santuokos liturgijoje prašoma jų, šventųjų draugijos. Sunkiais momentais reikia turėti drąsos pakelti akis į dangų, galvojant apie daugybę krikščionių, kurie perėjo per išbandymus ir išsaugojo baltus krikšto rūbus, išplautus Avinėlio krauju, kaip sakoma Apreiškimo knygoje. Dievas mūsų niekada neapleidžia: kiekvieną kartą, kai prireiks, ateis jo angelas mus pakelti ir paguosti. Kartais šie „angelai“ turi žmogaus veidą ir širdį, nes Dievo šventieji visada čia, pasislėpę tarp mūsų. Tai nėra lengva suprasti ar įsivaizduoti, tačiau šventieji yra mūsų gyvenime. Ir kai kas nors kreipiasi į šventąjį ar šventąją, tai todėl, kad jie yra arti mūsų.

Taip pat ir kunigai saugoja kreipimosi į šventuosius dėl jų atsiminimą. Tai vienas iš labiausiai jaudinančių momentų šventimų liturgijoje. Kandidatai parkniumba ant žemės, veidu į grindis. Ir visi susirinkę, vadovaujami vyskupo, prašo šventųjų užtarimo. Žmogus liktų sutraiškytas jam patikėtos misijos svorio, bet jausdamas, kad už jo nugaros yra visas rojus, kad nepritrūks Dievo malonės, nes Jėzus yra ištikimas, gali imtis darbo ramus ir užtikrintas. Nesame vieni.

Kas mes esame? Esame dulkės, kurios trokšta dangaus. Mūsų jėgos yra silpnos, tačiau galingas malonės slėpinys, kuris glūdi krikščionių gyvenime. Esame ištikimi šiai žemei, kurią Jėzus mylėjo kiekvieną savo gyvenimo akimirką, bet žinome ir norime viltis dėl pasaulio perkeitimo, dėl jo galutinio išbaigimo, kai pagaliau nebebus ašarų, piktumo ir kančios.

Tegu Viešpats mums visiems duoda viltį būti šventais, - sakė popiežius ir tęsė: - bet kas nors galėtų manęs paklausti – „tėve, ar galima būti šventu kiekvienos dienos gyvenime?“. Taip, galima. „Ar tai reiškia, kad turiu melstis visą dieną?“. Ne, tai reiškia, kad turi išpildyti savo pareigą per visą dieną: melstis, eiti į darbą, rūpintis vaikais. Ir viską daryti Dievui atvira širdimi, trokštant, kad tas darbas,  ta liga, ta kančia, tie sunkumai būtų atviri Dievui. Ir taip tapsime šventais. Tai įmanoma. Tegu Dievas mums suteikia viltį būti šventais. Mes tai galime. Mes manome, kad tai sunku, kad lengviau būti nusikaltėliu nei šventuoju. Ne, galime būti šventais, nes mums padeda Viešpats. Jis mums padeda.

Ir tai yra didelė dovana, kurią kiekvienas iš mūsų gali duoti pasauliui. Tegu Viešpats mums duoda malonę tikėti taip giliai Juo, kad taptume Kristaus paveikslais šiame pasaulyje. Mūsų istorijai reikia „mistikų“: žmonių, kurie atmeta kiekvieną vergovę. Siekia meilės ir brolybės. Vyrų ir moterų, kurie gyvena priimdami kančios dalį, nes prisiima kitų vargus. Be tokių vyrų ir moterų pasaulis neturėtų vilties. „Todėl linkiu jums – ir sau pačiam – kad Viešpats mums duotų, dovanotų viltį būti šventais“, - pakartojo popiežius Pranciškus.

*

Pasveikinęs įvairias piligrimų grupes bendrosios trečiadienio audiencijos pabaigoje popiežius Pranciškus pridūrė, kad minint Jungtinių Tautų pasaulinę pabėgėlio dieną pirmadienį jis susitiko su pabėgėlių atstovais, kuriuos priglaudė Romos parapijos ir vienuolijos. Pasinaudodamas šia proga jis išreiškė paramą Italijos Caritas, Migrantes fundacijai ir kitų katalikiškų organizacijų iniciatyvoms dėl migrantų bei pabėgėlių. (Vatikano radijas)  

2017/06/21 16:55