Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Šventadienio pamokslas

Dvyliktasis eilinis sekmadienis

„Ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų!“ - RV

2017/06/24 11:09

„Taigi nebijokite jų. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų. Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare. Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.

Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“.  (Mt 10, 26-33).

BRANGUS LIUDIJIMAS
(mons. Adolfas Grušas)

„Skelbkite nuo stogų!“ Tai dramatiškas, kupinas aistros paties Jėzaus balsas, trokštantis, kad Jo Žodis pripildytų visą pasaulį, kad visi žmonės išgirstų Jo raginimą atsiversti. Esame raginami garsiai skelbti, kad Dievas yra didis, kad Jis mus myli, kad yra visur, taip kaip mylinčio žmogaus širdis, kupina jausmų, nori visam pasauliui papasakoti, kas su ja atsitiko. Mums sakoma, jog Dievas neleidžia pražūti net mažiausiam žvirbliui, tad galima tik įsivaizduoti, kaip švelniai Jis myli žmogų! Abejingam ir gyvenimo chaoso prislėgtam žmogui Jėzus skelbia su mumis esantį Dievą.

Tiesa, mes dažnai nenorime prisipažinti esą krikščionys, o, jeigu ir pripažįstame tai, tai su savotiškomis išlygomis, nuolaidomis, kad tik kas nors mūsų nepalaikytų „senamadiškais“, „atsilikusiais“,- net keista, kaip senasis ateistinis žargonas liko aktualus ir šiais laikais. Iš tikrųjų mes bijome savo tikėjimo, jaučiamės, tarsi turėtume atsiprašyti kitų, kad mūsų įsitikinimai nesiderina su šiuolaikine mintimi. Aišku, tokioje situacijoje kalbėti apie „skelbimą nuo stogų“ darosi netgi nepatogu…

Kalbėdamas apie šį skelbimą Viešpats nekalbėjo apie bažnyčias, kurioje mes jaučiamės drąsūs, nes esame namuose ir ten, atrodo, galima netgi pulti vienas kitam į akis, kalbant apie skirtumus, kaip suvokiame kokią nors tikėjimo praktiką. Juk iš tikrųjų gal mes todėl ir esame baikštūs, kad pernelyg viską atidalijome, tikėjimo reikalus skirdami bažnyčiai ar asmeninės maldos namuose akimirkai, eliminuodami dvasinius dalykus iš kasdieninio gyvenimo? Taip Dievas ir tapo išvarytas iš ekonomikos, mūsų pasirinkimų, šeimos modelio, kultūros, kol galiausiai visi susikūrė įvaizdį, kad Evangelija reiškia vos ne  tikro žmogiškumo išsižadėjimą.

Kaip tik todėl Bažnyčia ir primena mums šį Jėzaus raginimą. Tapdami Jėzaus mokiniais mes gavome ir įpareigojimą skelbti Evangeliją, pranešti apie tai kiekvienam, kuris nori rimtai žvelgti į gyvenimą.

Tiesa, tai, ko gero, nereikštų garsių šauksmų… Gyventi Evangelija, reiškia: laikytis meilės įsakymo, todėl šiam laikmečiui reikalingi ne garsūs šūkiai, bet sugebėjimas papasakoti Evangeliją savo elgesiu, savo gyvenimo pasirinkimu, ir pagrindinis pavojus slypi ne tame, kad kažkas ne viską sužinos, bet tame, kad krikščionys gali likti nepastebimi, ir nereikšmingi. Štai iš kur tas „skelbimo nuo stogų“ palyginimas! Krikščionybė, suvesta vien tik į etines pažiūras ar socialinę sistemą, nebeatitinka tos visumos, apimančios visą gyvenimą, apie kurią kalba Viešpats.

Žinoma, tam reikia įsipareigoti, suvokiant, jog šis liudijimas kainuoja. Jo kaina gali būti įtarūs žvilgsniai, mestelėta pašaipa, išreikšta neteisinga nuomonė, sutiktas abejingumas, būtinybė daryti skaudžius pasirinkimus, kai reikia stoti už krikščionišką šeimą, gyvybę, teisingumą. Vienu žodžiu: būti krikščioniu kainuoja…

Todėl šiandien galėtume kiekvienas paklausti savęs: kiek man kainuoja būti krikščioniu? Nieko?

Blogas ženklas…

2017/06/24 11:09