Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Homilijos

Popiežius: nereikia horoskopų, einame Dievo staigmenų keliu!

Popiežius Pranciškus

2017/06/26 14:56

Popiežius Pranciškus pirmadienio rytmečio mišiose Šv. Mortos namų koplyčioje komentavo pirmąjį skaitinį pasakojantį apie Abraomo iškeliavimą iš gimtinės, pagal Viešpats prašymą. Krikščionis, kuris nepasijudina, nėra tikras krikščionis. Tikras krikščionis ne tas, kuris nusėda vietoje, o tas kuris pasitiki Dievu ir leidžia jam vadovauti ėjimui Dievo staigmenų keliu, pasakė popiežius Pranciškus.

Abraomo elgesiui būdingas krikščioniško gyvenimo stilius, kuris atsispindi krikščionių tautos gyvenime ir remiasi trimis dimensijomis: apsinuoginimu, pažadu, palaiminimu. Popiežius priminė Viešpaties paliepimą eiti iš gimtojo krašto, iš tėvynės: „Būti krikščioniu visuomet apima apsinuoginimo dimensiją, kuri pilnutinai apsireiškia Jėzaus apsinuoginimu Kryžiuje. Visuomet buvo pirmasis „eik“, „palik“, paskatinantis žengti pirmą žingsnį. „Išeik, palik savo kraštą, giminę, tėvo namus“. Taip Evangelijoje mokinių kaip ir Senojo Testamentų pranašų pašaukimas yra „išeiti“, „palikti“ ir „iškeliauti“.

Krikščionims apsinuoginimas svarbu, arba jie nėra tikri krikščionys, kaip tie, kurie nesileidžia būti apnuogintais ir nukryžiuojais su Jėzumi. Abraomas pakluso dėl tikėjimo, išvykdamas į kraštą, kurį turėjo gauti kaip paveldą, tačiau neturėjo aiškios krypties.

Krikščionis neturi horoskopo, per kurį pažvelgtų į ateitį, neina pas burtininkę su krištoliniu gaubliu, norinčią perskaityti iš delno. Jis nežino kur eina, jam reikia vadovo. Apsinuoginimas yra tarsi pirmoji krikščioniškojo gyvenimo dimensija: esame vyrai ir moterys, kurie einame link pažado, link susitikimo: į kažką – į žemę, taip pasakė Abraomui, kurią turime gauti kaip paveldą.

Tačiau Abraomas nesistato namo, o palapinę, norėdamas parodyti, kad jis pakeleivis, pasitiki Dievu, pasistatydina altorių Viešpatį adoruoti. Paskui vėl eina, tęsia kelionę ir visą laiką yra pakeliui.

Ėjimas, pasak popiežiaus, kasdien prasideda iš ryto: tai pasitikėjimo Viešpačiu ėjimas, atviras Dievo staigmenoms, kurios kartais būna ne geros, kaip liga, mirtis, tačiau esu atviras, nes žinau, kad Tu mane nuvesti į saugią vietą, į žemę, kurią parengei man: t.y. einančiam žmogui, gyvenančiam palapinėje, dvasinėje palapinėje.

Kai mūsų siela per daug įsirengia, per daug nusėda, tada ji praranda dimensiją eiti link pažado; vietoj to, kad siektų pažado, nešasi pažadą, turi pažadą, o tai ne kas, tai - ne krikščioniška.

Krikščioniškos šeimos gyvenimo pradžiai būdinga palaiminimo savybė. Krikščionis yra vyras, arba moteris, kurie laimina vieni kitus ir Dievą: kartais būna priešingai, apkalbame artimą, pasiduodam liežuvavimui vietoj to, kad sektume įsakymą, kurį Dievo patikėjo Abraomui, kaip „gyvenimo sintezę“: eiti, leidžiant, kad Viešpats apnuogintų, pasitikint jo pažadais, kad būtume nepriekaištingi. Krikščioniškasis gyvenimas iš tikrųjų toks paprastas, sakė popiežius. (Vatikano radijas)

2017/06/26 14:56