Liepos–rugpjūčio Artuma: ar tikrai Tiesa padarys mus laisvus?

Tokiu šūkiu aidi palaimintajam Teofiliui Matulioniui skirti metai, kaip ir ką tik praošusios Jaunimo dienos. Bet ar tai – tik dar vienas lozungas, kurio ištakos – Jėzaus lūpos? Ką tai iš tiesų reiškia mums šiandien? Ar tikrai ieškome tiesos ir esame jos išlaisvinami? Kodėl tad vis į akligatvius nuklystame?.. Kita vertu  – ar įmanoma būti krikščioniu ir netrokšti vienybės?!

Kartais tikrovę pateikiame tokią, kokios norime, kokios mums reikia. Nors žaibiškai pastebime, kai su mumis neteisingai pasielgia, atpažįstame tą, kuris vengia tiesos apie save, bet prakalbus apie mus pačius prireikia didelių pastangų pripažinti: „klydau“, „apgaudinėjau save“... Apie dažniausias priežastis, kodėl žmonės meluoja sau, vasarinėje Artumoje rašo psichologė Zita Vasiliauskaitė.

Tiesos sakymu kitiems dažnai žmonės tampa panašūs į šakalus: aršiai puola, palikdami atjautą ir meilę nuošalyje, tada laikykitės! „Dažnas manome, jeigu tiesiai šviesiai pasakysiu asmeniui, kad jis egoistas, melagis, netvarkingas ar panašiai, tai žmogus tikrai supras ir pasikeis. Bet atsitinka priešingai,“ – teigia sesuo Judita Stankūnaitė SJE. Gal tiesą geriau nutylėti? O gal yra kitas būdas ją išsakyti? Atsakymai – straipsnyje „Kaip bendrauti be smurto?“

„Kai kas sugeba kalbėtis...“ – sako Žanas Neimantas, vos aštuoniolikos vedęs už save šešeriais metais vyresnę žmoną. „Per tuos dvidešimt metų aš su juo skyriausi ir aš jį norėjau palikti. <...> Man būdavo sunku patikėti, jog Žanas mane tikrai myli, jog tai tiesa,“ – priduria žmona Dijana. Sutuoktiniai dalijasi, kad reikia nugalėti pagundą ką nors nutylėti ir būtina išsakyti tiesą, tačiau nepamiršti, jog ji nėra aukščiau už gailestingumą. Net ir tada, kai kalbama apie žmonai itin dėmesingą bendradarbį...

„Sakyk tiesą!“ – kada dažniausiai to reikalaujame? Kai įtarinėjame, pykstame ar jaučiame, jog yra neišsakytų nuoskaudų. Tik ar dažnai išsakome gerus dalykus, svajones? Juk tai irgi tiesa! Pati tikriausia, tūnanti giliai širdyje ir laukianti, kol apie ją bus prabilta.

Lygiai taip ir kalbant apie jausmus, emocijas. Šeimų konsultantė Nijolė Liobikienė Artumoje primena katalikams – pyktis jokia nuodėmė! Tik kaip išmokti tinkamai reaguoti, kai emocijos ima viršų? Ar įmanoma priimti pyktį, liūdesį, baimę kaip gerą dalyką, nenorėti nukęsti?

Kažin ar tiesos žinojimas vienų apie kitus ar įsikibimas tik į savo tiesą padeda ir kalbant apie krikščionių tarpusio santykius? O juk šįmet minime Reformacijos pradžios 500 metų sukaktį. Ar žinome, kodėl ji prasidėjo? Ką atnešė Lietuvai, katalikams? Nors jų ir mažuma pas mus, ar kada suklusom, kuo gyvena protestantai – mūsų broliai Kristuje? Ar žinom, kaip jie švenčia šį jubiliejų, kuo jis jiems svarbus?

Šioje Artumoje daug straipsnių apie Reformacijos pradininko Martino Lutherio asmenybę, Reformos sąjūdžio istoriją ir šiandieną. Nors, pvz., už katalikiškąjį atsinaujinimą, už galimybę melstis lietuviškai turime dėkoti Reformacijai, bet kaipgi dėl Bažnyčios susiskaldymo, pasidalijusių krikščionių?.. Apie tai – dr. Liudo Jovaišos straipsnyje „Reformacija Lietuvoje“. Na, o Romanas Kazakevičius primins praėjusį spalį vykusį iškilmingą Reformacijos sukakties minėjimą Lunde, Švedijoje, kuriame dalyvavo ir popiežius Pranciškus su katalikų delegacija. Iš pirmo žvilgsnio – eilinis, gal todėl pro akis daugumai praslydęs įvykis (nors šiaip sensacingas vien dėl paties fakto, kad protestantai ir katalikai Reformos pradžią švenčia drauge!), religiniu atžvilgiu, savo mastu šis susitikimas prilyginamas svarbiausiems Bažnyčios istorijoje ir pretenduoja būti tarp didžiųjų XXI a. įvykių! Kodėl? Ar, pagaliau, užuot gilinęsi – kas teisus, kas kaltas, ieškosime galimybių iš tiesų švęsti bendrystę?

„Atskiro krikščionio ir visos Bažnyčios gyvenimas turi būti bendrystės, santykio, dialogo, ryšio gyvenimas“ – ši Artumos kapeliono Artūro Kazlausko nupiešta vizija žavi, deja, realybė toli gražu. Tad gal nesame suvokę vienybės būtinybės? O gal užsimirštame, kad kiekvienas krikščionis (Kūno narys!) skirtingas, tačiau vienodai orus bei reikalingas?! Juk nesantaika ar nesusikalbėjimas tarp kelių narių tiesiogiai paliečia visus, visų bendrystę, nes Bažnyčia, susidedanti iš daugelio individualių narių, yra vienas kūnas (plg Rom 12, 4–5; 1 Kor 12, 12–27): jeigu kenčia vienas narys, tai su juo kenčia visi.

Artumoje rasite ir specialų priedą: istorinio įvykio – Teofiliaus Matulionio beatifikacijos akimirkų fotoreportažą ir, kaip įprasta, informaciją apie didžiuosius atlaidus. Vieni jų tiesiog prašosi papildomos reklamos: liepą Marijampolėje vyksiantis palaimintojo Jurgio Matulaičio aštuondienis šįmet ypatingas, mat beatifikacijos trisdešimtmetis! Ta proga sesers Viktorijos Plečkaitytės MVS straipsnis „Reikia arkivyskupą Jurgį aplankyti...“ Mūsų nuostabai, ši frazė – kaip apie gerą bičiulį – nuskamba iš ką tik palaimintuoju paskelbto Teofiliaus lūpų! Kaipgi taip? Ogi „dėka“ ausylos KGB kadaise Šeduvoje, palaimintojo Teofiliaus bute, įrengtos pasiklausymo aparatūros. Atėjo metas paskelbti ja užfiksuotą pokalbį!

O kad skaitydami vasarinę Artumą vis iš naujo atrastume, kaip susivienyti – be noro kaltinti, bet su meile, kuri neužglaisto skirtumų, tačiau numaldo bet kokį priešiškumą ar konfliktus, jau šimtmečiais skaldančius Bažnyčią ir tūkstantmečiais – žmoniją... Juk esame pakviesti į bendrystės gyvenimą – ne tik būti viena Kristuje, bet ir vieni su kitais. Ir Tiesa, ir Laisvė, ir Bendrystė įmanoma tik su Šventąja Dvasia, nes visa tai – būtent jos vaisiai! Gi be jos – vien melas, vergystė ir susiskaldymai... Todėl ir vasariškai dvigubos Artumos viršelyje – Šventoji Dvasia. Atsiduokime jai, atsigaivinkime ja!

Valdonė MILIUVIENĖ