Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Šventadienio pamokslas

Penkioliktasis eilinis sekmadienis

Penkioliktasis eilinis sekmadienis - RV

2017/07/15 14:08

Vieną dieną, išėjęs iš namų, Jėzus sėdėjo ant ežero kranto. Prie jo susirinko didžiulė minia; todėl jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo pakrantėje. Ir jis daug jiems kalbėjo palyginimais. Jis sakė: „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą. Kas turi ausis, teklauso!“ (Mt 13,1-9)

NEPAILSTANTIS SĖJĖJAS

„Štai sėjėjas išsirengė sėti“… Nuo pat pirmųjų šio palyginimo žodžių atrodo, kad aplinkui padvelkė pavasariu. Jėzus kalba apie sėją, tačiau drauge tai pasakojimas apie vasarą, duoną, vaišėms parengtus stalus, pasibaigusį badmetį. Šiuo sėjėjo įvaizdžiu pasinaudodamas Jėzus kalba žmonėms apie tai, jog Dievas, nenuilstantis ir besąlygiškai pasitikintis mumis Kūrėjas, ir toliau dosniai visiems teikia gyvybę – savąjį Žodį.

Dievas yra viso pasaulio amžinasis pavasaris, tuo tarpu mes esame vasaros žmonės, nes kaip tik mumyse turi subręsti pasėtoji Dievo sėkla. Kiekviena širdis – tai dirva, gera žemė, tinkama priimti ir auginti Dievo į ją beriamą sėklą. Tiesa, pasitaiko, kad mes patys ne kartą sustabdome to stebuklo veikimą. Mes patys tampame keliu, piktžolėta ar akmenuota dirva, tai mes auginame savo širdyje erškėčius…

„Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė“…

Tai pirmoji mūsų daroma klaida, kai tampame keliu, visąlaik tik judėdami, nerasdami laiko sustoti. Toks teiginys gali atrodyti keistas, nes ypač šiais laikais ypatingai vertinamas veržlumas, judėjimas, beatodairiškas tikslo siekimas. Vis tiktai Dievo Žodžiui reikalingas tam tikras stabtelėjimas, laikas, kada mes stengiamės suvokti mums patikėtos žinios didybę. Iš tiesų tas, kuris visąlaik skuba, neįsigilinęs į tai, kodėl tai daro, apiplėšia pats save, nesuprasdamas kelionės prasmės ir nejausdamas amžinybės alkio.

„Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės“…

Tai antra žmogaus klaida: širdies išgyvenimų seklumas. Tokia širdis neišsaugo prisiminimų, jai nerūpi gilesni išgyvenimai, svetima meditacija. Tai krikščioniška paauglystė, esanti kiekviename iš mūsų ir išlendanti tada, kuomet mėginame pasitenkinti tik sensacijomis, vengdami dvasios gelmės.

„Kiti grūdai nukrito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos“…

Šią klaidą darome tada, kuomet dvasios polėkį užslopiname turto ir materialinės gerovės troškimais. Erškėčiais galime pavadinti ir kasdienybę, kai su dideliu vargu bandome suderinti darbą ir rūpestį šeima, kai tenka kovoti su gyvenimo sunkumais, atsispirti vienatvei, neišsigąsti netikrumo, susijusio su ateitimi. Šie erškėčiai nusmelkia pasitikėjimą ir nebeleidžia tikėti, kad mumyse yra vietos augti dieviškajai sėklai. Tada pradedame manyti, kad mes anaiptol nesame tie, kurie gali įvykdyti didžiąją Dievo svajonę.

Vis dėlto Jėzaus palyginimo centras yra ne žmonių klaidos, trukdančios Dievo Žodžiui atrasti kelią į jų širdis. Pagrindinė figūra yra dosnus ir geras Dievas, kuris nė vienam žmogui negaili savo dovanų. Viešpats Jėzus nori pažadinti mumyse džiaugsmą ir pasitikėjimą, kad, nežiūrint, kiek mūsų siela bebūtų išdžiūvusi, merdėjanti, nevaisinga, Dievas nepavargdamas nesiliaus sėjęs mumyse savo Žodžio sėklą. Nežiūrint visų ištryptų kelių, akmenuotų pakriaušių ir prižėlusių erškėčių Dievas mumyse mato dirvą, galinčią priimti ir užauginti sėklą. Jis žino, kad galiausiai tas mažas Jo pasėtas daigelis pražys ir duos vaisių.

Iš tiesų jaudina Dievo, duodančio tiek daug ir surenkančio tiek mažai vaizdas. Jis žino, kad tris kartus, anot palyginimo, ir begalę kartų, remiantis mūsų pačių patirtimi, mes neatsiliepsime į Jo balsą, tačiau galiausiai, atsiliepę, duosime vaisių: gal trisdešimteriopą, gal šešiasdešimteriopą, o gal ir šimteriopą grūdą. Mes mylime mūsų Dievą – Sėjėją, kupiną pasitikėjimo sėklos galybe ir Jo dosnią ranką, beriančią sėklą į dirvą – mūsų sielą, erškėčių lauką ir derlingą žemę, kurioje žydi Dievo meilė.

(Mons. Adolfas Grušas)

2017/07/15 14:08