Carmen Hernandez dienoraščiuose: dvasios naktis ir neįtikėtina ramybė

Bažnyčios mokyme ne kartą pabrėžiama, kad šventumas yra pašaukimas visiems, o ne kai kuriems išskirtiniams ar skirtingiems nuo kitų. Šventieji nėra angeliškos būtybės, kurių neliečia kasdienybė, sunkumai, nežinia ar abejonė, kurios nepažįsta silpnumo. Priešingai – šie dalykai jiems dažnai labai gerai pažįstami. 

Tai gerai iliustruoja patys šventųjų ir iškilių mūsų amžiaus katalikų, moterų ir vyrų gyvenimo aprašymai. Kaip vieną išraiškingų atvejų galima paminėti šventąją Kalkutos Motiną Teresę: daugybei žmonių, kurie su ja susitiko per ilgą jos gyvenimą, ji buvo spindintis krikščioniško gyvenimo pavyzdys, palietęs ir įnešęs pokyčius į jų pačių gyvenimus, bet kai buvo paskelbti Motinos Teresės dienoraščiai, jie parodė ir kitą tikrovės veidą – dvasinį skausmą, vienišumą, pasimetimą, jautimąsi be tikėjimo, be meilės, be uolumo.

Motinos Teresės „dvasios nakties“ patirtis nėra išimtis, kai liudija daug panašių praeities raštų. Šiomis dienomis tai dar kartą iliustruoja pasaulinio Neokatechumenų kelio steigėjos Carmen Hernandez dienoraščių paskelbimas, praėjus metams nuo jos mirties, 2016 liepos 19-ąją.

Dienoraščiai apima 1979 – 1981 metų laikotarpį, juos išleido Ispanijos vyskupų konferencijos leidykla, o pristatyme, birželio 30-ąją dieną, dalyvavo Kiko Arguello, ilgametis ir artimiausias Carmen Hernandez  bendražygis, kitas Neokatechumenų judėjimo pradininkas.

Dienoraščio užrašuose atsiveria kita Carmen sielos pusė, skirtinga nuo tos, kurią pažino atradę joje stiprią ir patikimą atramą.

1979 sausio 13 dieną Carmen Hernandez rašė: „Barselona. Kai viskas dingsta tuštumoje, kai naktis tamsoje, kai siela tuštumoje. Viešpatie, kur? Kaip? Kas Esi? Tu esi paslaptingas Dievas, paslėptas ir tavo nebuvimas džiaugsmą daro neįmanomu. Skausmas ryja mano gyvenimą, žudo kiekvieną galimybę ir kaltina kiekvieną dabartį. Nenumaldomas, baisus kaltintojas, griovėjas. Jėzau, mano Jėzau, šaukiu Tau dieną ir naktį. Ateik, ateik, mano jaunystės meile ir mano viltie. Įpūsk man energijos, nes krentu į tuštumą. Ateik, Jėzau. Myliu Tave. Viliuosi tik Tavimi. Pasigailėk mano absoliutaus nesugebėjimo, mano kraštutinio mažumo. Ateik, Tu ateik. Esi Tiesa, Vienintelė. Tu esi“.

Sausio 22 dieną dienoraštyje priduriama: „Visada sunku atsibusti tuštumoje ir dėl dienos tuštumos. (...) Viešpatie Jėzau, Tu mane pažįsti. Tu žinai kiekvieną dalyką. Ką darysiu, Viešpatie? Ką turiu daryti? Myliu Tave. Padaryk mane paprastesne. Šie neįprasti skausmai, neurotiniai, nieko negalėjimo... Viešpatie, padėk man. Mato 14. Valtis. „Esu aš“. Nuostabusis Jėzau, vienintelis likęs mano sukrėtime, naktyje, jūroje. Mane skatini Tavęs ieškoti ten, kentėjime. Pasirodai kaip galimybė, kaip šmėkla. Leisk man išgirsti tavo balsą. Pats mane pašauk, Jėzau, ateik rytoj, kai pabusiu“.

Tačiau to paties sausio 26-ąją, jau Madride, Carmen Hernandez užrašė: „Naktis. Mano Jėzau, taika, neįtikėtina. Tu esi geras. Ačiū, Jėzau. Nepatrauk jos. Pažadink mane taikoje. Įkvėpk, jei nori. Padaryk tą patį. Tavęs man pakanka, Jėzau, mano Jėzau. Mane ištraukei iš bedugnės, ačiū, Jėzau. Duok man gailestingumą žiūrėti į žmones. Paguosk tuos, kurie kenčia, kurie yra baimėje, kurie sustingę. Jėzau, kurio slėpinys yra viskas. Ačiū, Jėzau. Ateik man pabundant pasotinti savo veidu“.

Kartais Carmen Hernandez vadinama Neokatechumenų kelio „teologine siela“, nes daugybę laiko ir pastangų skyrė Biblijos, Bažnyčios Tėvų, Susirinkimų ir popiežių mokymui. Tam tikėjimo ir krikščioniško gyvenimo atradimui ir augimui, kurį išskleidė Neokatechumenų kelias, ji suteikė tvirtus pagrindus. (Vatikano radijas)