Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Bažnyčia pasaulyje

Sudėtingo atvejo atomazga: Čarlio gyvybės palaikymas nutraukiamas

Chris Gard ir Connie Yates, Čarlio tėvai, liepos 24-ąją prie teismo rūmų Londone perskaitė pareiškimą apie tai, kad nutraukia teisinę kovą dėl tolimesnio sūnaus gydymo ir leis atjungti gyvybę palaikančią aparatūrą - REUTERS

2017/07/25 16:40

„Popiežius Pranciškus meldžiasi už Čarlį ir už jo tėvus, jaučiasi ypatingai arti jų šį neaprėpiamo skausmo momentą. Šventasis Tėvas prašo susivienyti maldoje, kad jie galėtų atrasti Dievo meilę ir paguodą“, liepos 24 vakare perdavė Šventojo Sosto spaudos salė.

Šie žodžiai paskelbti netrukus po to, kai Londone Čarlio tėvai, Chrisas Gard ir Connie Yates, žiniasklaidos atstovams perskaitė savo pareiškimą, kurio pradžioje sakė: „tai vienas iš sunkiausių dalykų, kuriuos mes kada nors turėjome pasakyti ir vienas iš sunkiausių dalykų, kurį kada nors turėjome  padaryti – leisti mūsų nuostabiajam gražiajam Čarliui išeiti. (...) Mes nusprendėme, kad geriausias Čarlio interesas nebėra gydymas, mes leisime savo sūnui išeiti ir būti su angelais“.

Čarlio Gardo tėvai šį pareiškimą perskaitė po daugelio mėnesių herojiškų pastangų dėl savo vaiko gyvybės. Galima priminti, kad Čarlis gimė 2016 rugpjūčio 4-ąją dieną. Tačiau jau po aštuonių savaičių jis pradėjo nesveikuoti ir netrukus tėvai sužinojo tragišką žinią apie savo sūnaus genetinį sutrikimą, dėl kurio jo kūnelis netrukus nebegalėjo funkcionuoti vienas ir jį teko prijungti prie kvėpavimo aparato, kūnui dėl ligos toliau degeneruojant.

Atsižvelgiant į ligos eigą, į beviltiškas galimybes gydyti ar pagerinti vaiko būseną, gerai pasvėrusi visas aplinkybes, „Great Ormond Street“ vaikų ligoninė Londone jau 2017 metų pradžioje nusprendė, kad geriausiai šio vaiko interesą atitinka, nors tai skamba prieštaringai, nebe tolimesnė terapija, tačiau jos nutraukimas ir paliatyvinė slauga, kuri užtikrintų orias paskutines dienas ir švelnią mirtį.

Čarlio tėvai su tuo nenorėjo ir negalėjo sutikti, matydami, taip pat po konsultacijų su medikais, galimybę pagerinti Čarlio būklę. Abiem pusėms nerandant bendro požiūrio, atvejis nukeliavo į teismą ir šis balandžio mėnesį parėmė ligoninės poziciją. Kova dėl Čarlio gyvenimo palengva tapo žinoma Anglijoje, o vėliau pradėta nuosekliai stebėti ir tarptautinės žiniasklaidos priemonėse. Šis ligos atvejis viešoje erdvėje iškėlė medicininius, etinius ir teisinius klausimus.

Čarlio tėvai ieškojo pagalbos užsienyje ir į jų šauksmą buvo atsiliepta: žinoma visoje Italijoje Romos „Kūdikėlio Jėzaus“ ligoninė, priklausanti Šventajam Sostui, ir Niujorke esančio bei solidžią reputaciją turinčio Kolumbijos universiteto ligoninė pasiūlė imtis gydymo, suprantant, kad galimybė maža, jei būtų gautas leidimas kūdikį atgabenti iki jų. Ypač vieno Kolumbijos universiteto neurologo tyrimai žadėjo šiek tiek vilties. Londono vaikų ligoninė ir teismo pirmininkas paprašė pateikti turimus duomenis, bet, teisėjo Francis žodžiais, „su didžiausiu apgailestavimu ir tuo pat metu tvirtu įsitikinimu“ jis lieka prie ankstesnės nuomonės: eksperimentinis gydymas neatitiktų geriausio Čarlio intereso. Amerikiečio mokslininko tyrimai tik pačioje darbo su žmonėmis pradžioje, jis pats kalbėjo tik apie dešimties procentų gero poveikio tikimybę, be to, neatmestinos kontroindikacijos.

Čarlio tėvai ir čia nepasidavė, toliau ieškojo pagrindimo apie tai, kad jų sūnaus būseną galima pagerinti ir kas tai galėtų padaryti. Per 83 000 asmenų paaukojo virš milijono svarų Čarlio gydymui, savanoriai teisininkai ėmėsi jiems atstovauti įvairiose pakopose, kurias perėjo byla teismuose.

Tai, kad liepos 24 dieną Čarlio tėvai paskelbė apie savo kovos nutraukimą, lėmė minėto Kolumbijos universiteto neurologo, profesoriaus Michio Hirano atvykimas į Londoną šiomis dienomis: susipažinęs su paskutiniais duomenimis apie Čarlio būklę jis ir kiti ekspertai konstatavo, jog jau per vėlu kažko imtis.

Tai buvo didžiausia Čarlio tėvų išsakyta nuoskauda per jų liepos 24 dienos pareiškimą: kad buvo iššvaistytas ir prarastas labai brangus laikas, per kurį egzistavo galbūt nedidelė, bet reali galimybė pagerinti jų sūnaus būklę. Tai buvo vienas iš pagrindinių etinių ir teisinių klausimų viešojoje erdvėje: ar ligoninės ekspertai ir teismas, ar tėvai gali priimti galutinį sprendimą dėlto, kaip elgtis su savo vaiku, pavyzdžiui, rizikuoti eksperimentiniu gydymu. Beje, priešingai tiems, kurie siuntė prakeiksmus tai Londono ligoninei, tai Čarlio tėvams Chrisui ir Connie, abi pusės savo pareiškimuose pagerbė vieną kitą: ligoninė tėvus už jų maksimalias pastangas, o tėvai ligoninę už geriausią įmanomą vaiko priežiūrą.

Pasak Čarlio tėvų, atjungus gyvybę palaikančią aparatūra, jiems liko kelios dienos su mylimu sūnumi, taip ir nesulauksiančiu metų amžiaus. Po to jie nori gyventi ir veikti taip, kad ši ankstyva mirtis, kad tai, kas išgyventa per vienuolika jų sūnaus gyvenimo mėnesių, nebūtų veltui. (Vatikano radijas) 

2017/07/25 16:40