Kard. P. Parolin lankysis Rusijoje. Interviu Italijos dienraščiui

Po 2015 m. vizito Baltarusijoje ir pernai Ukrainoje, šių metų rugpjūčio pabaigoje popiežiaus Pranciškaus Valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolin lankysis Rusijoje. Vizito metu jis numato susitikti su Rusijos valstybės ir stačiatikių Bažnyčios vadovais, taip pat ir su vietos katalikų bendruomene. Artėjant būsimam vizitui gana ilgą interviu su kardinolu paskelbė italų dienraštis „Il Sole 24 Ore“.

Šventasis Sostas visada didelį dėmesį skyrė santykiams su Rytų Europos šalimis ir su Rusija, sakė kardinolas, primindamas caro Mikalojaus I vizitą Romoje 1845 m. ir jo susitikimą su popiežiumi Grigaliumi XVI, o taip pat Pijaus IX pontifikato metais pasirašytą dvišalę sutartį. Vietinės Bažnyčios visada palaikė žmones sunkiais persekiojimų laikotarpiais. Rytų Europa visada buvo svarbi ne tiek dėl geografinės padėties, kiek dėl vaidmens civilizacijos, kultūros ir krikščionių tikėjimo istorijoje. Kai Jonas Paulius II kalbėjo apie Europą nuo Atlanto iki Uralo, jis galvojo ne apie Vakarų ekspansiją, bet apie bendrą visos Europos likimą.

Į pastabą, kad po Sovietų Sąjungos žlugimo, Rusija šiandien vėl grįžta į tarptautinio gyvenimo sceną ir jos grįžimas yra agresyvus – gana prisiminti Ukrainą ir Siriją – kardinolas atsakė, kad nors tikrai būta laikotarpio kai Rusijos pozicija įvairiomis temomis nebuvo pakankamai aiški, vis dėlto negalima sakyti, kad ji buvo pasitraukusi iš tarptautinio gyvenimo scenos. Šiandien dažnai pabrėžiami skirtumai tarp Vakarų šalių ir Rusijos, tarsi tai būtų skirtingi pasauliai, su savo vertybėmis, savo interesais, savo nacionaliniu ar transnacionaliniu išdidumu ar netgi su sava, kitokia negu kitų, tarptautinės taisės samprata. Tokiame kontekste siekimas vieni kitus suprasti atrodo kaip didelis iššūkis, sakė kardinolas ir kartu pabrėžė, kad bandymas vienas kitą suprasti neturi būti suvokiamas kaip kito pozicijų pateisinimas. Tai turi būti kantrus, konstruktyvus, nuoširdus ir pagarbus dialogas. Jei nusileistume šališkiem interesams, kurie yra būdingi dabartiniam grįžimo prie nacionalizmų metui, reikštų, kad nematome katastrofos pavojaus, kuris nėra dar visiškai išnykęs. Manau, sakė kardinolas, kad šio aspekto iškėlimas priklauso Šventojo Sosto misijai.

Katalikų Bažnyčios diplomatija yra taikos diplomatija, nesiekianti nei politinių, nei ekonominių, nei ideologinių tikslų, dėl to ji su kur kas didesne laisve gali vienų argumentus pristatyti kitiems ir visus įspėti apie pavojų, kurį kelia tik savo interesų matymas.  Kardinolas atkreipė dėmesį, kad jis į Baltarusiją keliavo kaip tik tuo metu kai jai buvo paskelbtos Vakarų šalių sankcijos, o į Ukrainą – vykstant karui. Pastarojo vizito metu jis perdavė karo prislėgtiems žmonėms popiežiaus ir visos Bažnyčios solidarumą. Popiežius Pranciškus buvo Europoje paskelbęs rinkliavą nuo karo nukentėjusiems žmonėms Ukrainoje.

Kardinolas aiškino, kad Bažnyčia ir Šventojo Sosto diplomatija vadovaujasi pranašo Izaijo vizija ir Evangelija – „pavergtiesiems duoti laisvę, sulaužyti bet kokį jungą, dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį [...] neatsukti nugaros saviesiems“ (Iz 58,6.7). Svarbiausia – pagijimas, laisvė, žmoniškumo atkūrimas, visada pradedant nuo konkrečių situacijų. Dėl to reikia konkrečių darbų, reikia gestų, kurie padėtų visiems darniai sugyventi.

Italų dienraščio paskelbtame pokalbyje su kard. Pietro Parolinu kalbėta ir apie Europos Sąjungos sunkumus; paminėtas neseniai miręs Helmutas Kohlis – vienas labiausiai Europos vienybei nusipelniusių mūsų laikų politikų. Vokietijos suvienijimą po Berlyno sienos griuvimo Kohlis suvokė ne kaip vidinę Vokietijos problemą, bet kaip visos Europos pažangos simbolį. Tai nereiškė Europos germanizavimo, bet Vokietijos europinimą. (Vakarų) Europos ekonominę integraciją paskatino pasidalinimas į Vakarų ir Rytų blokus. Tad įveikus šią priešpriešą, atsivėrė galimybės suvienytai Europai būti ne tik ekonominiu, bet taip pat politiniu subjektu.

Šiandien vėl pastebime tam tikrą bendros Europos idėjos atsigavimą po ilgos antieuropinių reakcijų fazės. Tačiau yra rizika, kad Europos sampratoje pirmenybė bus skiriama tautoms. Susidaro įspūdis, kad daugelis šiandien norėtų sakyti: po Brexito gyvenkime bendruose Europos namuose, tačiau kiekvienas sau. Pasak kardinolo, Europos kultūrinė ir religinė krizė skatina nacionalizmą.

Interviu su Vatikano Valstybės sekretoriumi paliesta ir Šventojo Sosto santykių Azijos šalimis, visų pirma su Kinija tema. Kiekviena situacija ir kiekvienas istorijos laikotarpis turi tik jiems būdingų savitumų, dėl to ir požiūriai bei sprendimai gali būti skirtingi, tačiau visada galioja vienas konkretus dalykas – Katalikų Bažnyčia nori, kad jos nariams būtų suteikta galimybė laisvai išpažinti savo tikėjimą ir tarnauti bendram labui, gyvenant darnoje su visa visuomene. Katalikai nori būti geri savo šalių piliečiai, dalyvauti savo nacionalinės bendruomenės pažangos kūrime. To siekdamas Šventasis Sostas yra užmezgęs dialogą su regiono šalių vyriausybėmis,  taip pat ir su Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybe. Pats dialogo buvimas jau savaime yra pozityvus faktas, kuris padeda ugdyti tarpusavio pasitikėjimą. Žiūrime į ateitį su sveiku realizmu, gerai suprasdami, kad žmonių likimai yra visų pirma Dievo rankose, - sakė kardinolas Pietro Parolin. (Vatikano radijas)