Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Bažnyčia pasaulyje

Popiežiaus užuojauta po Charlie Gard mirties ir kitos reakcijos

Mažojo Charlie Gard istorija patraukė daugybės žmonių dėmesį - REUTERS

2017/07/29 17:06

Liepos 28 dieną, penktadienį, britų pora Connie Yates ir Chris Gard parašė apie savo kūdikio, beveik vienerių metų amžiaus Charlie Gard mirtį. Šio vaiko ligos ir tėvų pastangų jam padėti istorija keletą mėnesių buvo žiniasklaidos ir daugybės žmonių, per socialinius tinklus, dėmesyje.

Šią žinią apie Charlie mirtį palydėjo daug užuojautos žinių, tarp jų ir popiežius Pranciškaus Twitter socialiniame tinkle paskelbta žinutė: „patikiu Tėvui mažąjį Charlie ir meldžiu už tėvus bei žmones, kurie jam troško gero“.

Vos dviejų mėnesių Charlie Gard pradėjo nesveikuoti ir jam buvo diagnozuotas retas genetinio pobūdžio sutrikimas, dėl kurio netrukus jo kūną gyvybę reikėjo palaikyti dirbtinėmis priemonėmis. Tarp visų galimybių ieškojusių tėvų ir berniuką slaugiusios Londono ligoninės kilo nesutarimas. Ligoninės medikų požiūriu, kuriam vėliau pritarė teismas, berniuko būklė buvo tokia prasta ir nebeapgręžiama, kad jo gyvenimas nebeturi kokybės ir kad „jo geriausias interesas“ yra būti atjungtam nuo gyvybės palaikymo aparatūros, padedant švelniai numirti. Tuo tarpu tėvai kovėsi už tai, kad jiems būtų leista išbandyti kitas, kad ir mažas galimybes. Tiek Kolumbijos universiteto JAV ligoninės, tiek „Kūdikėlio Jėzaus“ ligoninės Romoje, priklausančios nuo Šventojo Sosto, medikai, turintys gerą reputaciją, realistiškai pripažindami atvejo sunkumą ir menkas galimybes, buvo pasiryžę imtis eksperimentinių metodų. Tačiau tam reikėjo britų ligoninės ir teismo pritarimo. Tik tuo atveju Charlie galėjo būti pervežtas. Tačiau toks pritarimas nebuvo suteiktas, nes, būtent, konstatuota, kad eksperimentinių metodų poveikis neužtikrintas ir kad faktinė situacija yra tokia, kad geriausia atjungti gyvybės palaikymo priemones. Prieš keletą dienų su tuo, po ilgos juridinės kovos sutiko ir tėvai, mat ir tie ekspertai, kurie stengėsi jiems padėti, pripažino, jog vaiko būklė pablogėjo tiek, kad nebėra realistiškų vilčių ir dėl eksperimentinio gydymo. Padėti jau per vėlu.

Jei vaiko mirtis yra pirmiausia didelė konkrečios šeimos drama, Charlie Gard ligos atvejis iškėlė daug klausimų ar įžvalgų, kurios liečia ir kitas šeimas, visą visuomenę. Pavyzdžiui, kieno sprendimas dėl eksperimentinio gydymo yra paskutinis? Tėvų ar teismo?

Dalis stebėtojų kritikavo tai, kad ši konkreti drama virto „žiniasklaidiniu atveju“, į kurį įsitraukė ir žinomos figūros, kai panaši drama, deja, pasikartoja nuolatos. Dėl vienos šeimos stengiamasi padaryti viską, kai kitos visai nepatenka į dėmesio lauką.

Vis tik daug kitų su tuo nesutiktų, pirmiausia patys Charlie Gard tėvai, pasak kurių, tiesa, kad jie stengėsi padaryti viską dėl savo vaiko, tačiau taip pat troško, kad kiti tėvai išvengtų problemų, su kuriomis jie susidūrė. Kaip pakomentavo vienas „Kūdikėlio Jėzaus“ ligoninės medikas, susipažinęs su byla, Charlie Gard bylos eiga parodė kryptį, kuria turi eiti medicina – tapti labiau orientuota į konkretų, pavienį žmogų.

O. Carter Snead iš Dievo Motinos universiteto Etikos ir kultūros centro Jungtinėse Amerikos Valstijose „CNN“ komentavo, kad ir už popiežiaus Pranciškaus pasisakymo glūdi ne vien žmogiška ir krikščioniška užuojauta, bet ir Bažnyčios socialinė doktrina apie gyvybę. Atsargiai turi būti vertinamas gyvybės ir mirties klausimo susiejimas su tokia sąvoka, kaip „gyvenimo kokybė“. Katalikiška doktrina teigia gyvybės savaime vertingumą, net ir tuo atveju, kai ji kitiems atrodo nenaudinga ar nekokybiška. Iš kitos pusės, katalikų doktrina nepritaria ir „užsispyrėliškam“ gydymui, kuris nepadeda, bet dar labiau apsunkina ligonio būklę. Motyvuoti gydymo nutraukimą tuo, kad tai nepakels „gyvenimo kokybės“ ir tuo, kad tai „nereikalingas apsunkinimas“ yra labai skirtingas dalykas.

John Haas, JAV nacionalinio katalikų bioetikos centro direktorius, išreiškė nuostatą, kad galutinio sprendimo teisė yra tik tėvų, o ne medikų ar valstybės teismo. Šios institucijos turi užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiavimų ir nereikalingos kančios, tačiau neturi spręsti dėl gyvybės.

Keliuose straipsniuose, kaip kad medicinos profesorės iš Čikagos Elishos Waldman, bioetikos eksperto Charles Camosy ar italo pediatro Carlo Bellieni paminėtas medicininės diagnozės argumentas: tikrai netrūksta pavyzdžių, kai diagnozės nėra šimtu procentų tikslios ir kai gydymas suveikia kitaip, negu spėta. Ir todėl, pasak jų, Charlie tėvams turėjo būti leista išbandyti kitas galimybes.

Kardinolas Elio Sgreccia, taip pat bioetikos problemų žinovas, atkreipia dėmesį, kad nepagydomumas automatiškai nesuteikia pateisinimo nebegydymui, o Charlie Gard ligos atveju, panašu, buvo tokia tendencija. Už to slypi kultūrinės schemos, kuriose ontologinis gyvybės vertingumas, viršijantis jo sugebėjimus, priverstas  užleisti vietą požiūriui, kad tik kažkam naudinga gyvybė yra vertinga. (Vatikano radijas) 

2017/07/29 17:06