Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Šventadienio pamokslas

Viešpaties Atsimainymas

Viešpaties Atsimainymas - RV

2017/08/05 16:22

Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai į aukštą kalną. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras kreipėsi į Jėzų: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“. Dar jam tebekalbant, štai šviesus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. (Mt 17, 1-9)

PILKUMOS SPINDESYS

Būna žmonių, kurie, skaitydami knygą, niekaip neatsilaiko pagundai bent žvilgterėti į knygos pabaigą, kad įsitikintų, jog galiausiai jų laukia „laiminga pabaiga“.

Jėzaus Atsimainymo aprašyme gali susidaryti įspūdis, jog tokios „laimingos pabaigos“ lyg ir nėra. Regėjimas išnyko, Jėzus su mokiniais leidžiasi nuo kalno, o priedo, Mokytojas dar ir uždraudžia pasakoti apie šį nuostabų patyrimą, tačiau iš tiesų kaip tik ši pabaiga ir nulemia viso nuostabaus atsimainymo prasmę. Reikia nusileisti nuo kalno, ir kaip tik tas leidimasis tampa kur kas sunkesnis, nei kopimas į dvasios aukštumas.

Patyrę nuostabius dalykus, grįžtame į įprastą gyvenimą… Pailsėję Viešpaties artumoje, tęsiame savo kasdienybės kelionę, ir niekuomet neišgirstame, kad mums būtų sakoma: „Jau viskas… gali ilsėtis… būk čia tiek laiko, kiek nori…“

Kaip ir apaštalams ant Taboro kalno, Jėzus mums sako: „Kelkitės“. Mums nesuteikiama poilsio valandėlė, netgi neleidžiama pasiduoti svajonėms… Tai pasakojimas apie mūsų dvasinį gyvenimą…

Apaštalų pabudimas iš miego buvo staigus ir gal kiek netikėtas: Pakėlę akis, jie nieko daugiau nematė, tik vieną Jėzų.

Tai Jėzus, nusimetęs spindintį šviesos apsiaustą ir apsivilkęs kasdieninius rūbus.

Tai Jėzus, kuris mus lydi kelionėje į pakalnę ir liepia imtis kasdieninių darbų. Kartais net atrodo keista: Jis nesistengia mūsų kelti į dangaus aukštybes, bet grąžina į pasaulio žemumas.

Tai kasdienybės, nuolatinių sunkumų, nelabai mus dominančių asmenų žemumos, tai triūsas, nuovargis, monotonija, nuolat besikartojantys darbai. Tai viena į kitą panašios dienos, kai atrodo, kad nevyksta nieko naujo, ypatingo, kas galėtų džiuginti…

Pabuvę ant kalno neišvengiamai susiduriame su lyguma, pamačius šviesą, mus apsupa, tegul ir ne tamsa, bet tikrai kasdienybės pilkuma. Pakilę į aukštumas vėl ne kartą jaučiamės nusviesti į banalumą.

Ar tai reikštų, kad nieko neįvyko?

Priešingai, toks patyrimas reiškia kažką ypatingo. Iš išorės galbūt viskas ir atrodo, kaip anksčiau, tačiau iš tiesų niekas nelieka taip, kaip buvo.

Spindulingas patyrimas ir toliau tęsiasi mūsų kasdienybės prieblandoje. Viešpats Jėzus net ir po Atsimainymo liko su apaštalais, kad padėtų jiems perkeisti pačią banaliausią tikrovę, labiausiai varginančią kasdienybę. Reikia tik pasitikėti Jo žodžiu.

Nepamirškime, kad Jėzus savo draugams liepė nieko nepasakoti apie matytą regėjimą, tačiau neuždraudė jiems nešioti širdyje to šviesaus atminimo. Sakytume, kad tas paliepimas laikytis pagarbios tylos savotiškai reiškia įsakymą savo širdyje išlaikyti gyvą to įvykio atminimą.

Kino filmuose dažnai vartojamas metodas, kai į pasakojimą įterpiamos scenos iš herojų praeities, tuo žiūrovui geriau išaiškinant vieno ar kito poelgio motyvus. Atsimainymo atveju apaštalų širdyse saugomas atminimas, nors savotiškai susijęs su praeities įvykiais, iš tikrųjų liudijo apie jų laukiančia ateitį.

Jėzus mums nuolat teikia savo šviesą, atveria spindinčias perspektyvas mūsų dabartinio gyvenimo kietume, netgi savotiškame absurdiškume. Tais momentais mes galime išvysti mūsų laukiančią garbę, ir šie šviesos trupinėliai, tas ateities pažadas suteikia prasmę ir vertę mūsų vargingai ir kartais nedėkingai kelionei per dabartį.

Tada ir kasdienybės pilkuma įgyja šviesesnių tonų, o mes suprantame, jog ir ji gali suspindėti, nušviesta mūsų buvimo su Jėzumi…

(Mons. Adolfas Grušas)

2017/08/05 16:22