Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Šventadienio pamokslas

Devynioliktasis eilinis sekmadienis

Devynioliktasis eilinis sekmadienis - RV

2017/08/12 15:23

Tuojau po minios pavalgydinimo Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas. Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti. Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“. Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ (Mt 14,22-33)

DIEVO GLĖBYJE

Šio sekmadienio Evangelija labai žmogiška. Joje telpa be galo daug emocijų: čia ir baimė, ir nerimas, viltis, džiaugsmas ir pasitikėjimas, šauksmas ir palengvėjimo atodūsis, o viską apvainikuoja žmonių pripažinimas: "Tikrai tu Dievo Sūnus“. Pradžioje Jėzaus nėra su apaštalais, vėliaus Jis pasirodo, kaip šmėkla, galiausiai tapdamas ta tvirta ranka, kurios galima įsitverti skęstant. Visa tai pavadintume tikėjimo augimo pavaizdavimu. Gi būdamas kartu su mokiniais, Jis yra irkluotojų jėgta, vairininko sumanumas, Jis yra ta dangaus pusė, į kurią krypsta laivelyje esančių akys, tyrinėdamos, ar greitai išauš diena.

„Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu,“-  norėdamas išsklaidyti abejones prašo Petras. Gavęs Viešpaties atsakymą: „Eik!“, jis tuojau pat žengia į audringą ežerą ir nueina prie Jėzaus. Petras eina vandens paviršiumi, nes žvelgia į Viešpatį, o paskui pradeda skęsti, nes mato vėjo stiprumą. Kaip tik tą akimirką Petrą užplūdo baimė. Žmogus žiūri į Viešpatį, Jo kvietimą, ir eina pirmyn, o paskui pažvelgia į savo sunkumų bei problemų bangas ir pradeda skęsti liūdesyje…

Amžinas svyravimas tarp tikėjimo ir abejonių… Tarsi išganymas tuo momentu yra šauksmas: "Viešpatie, gelbėk!“ Tai tikėjimo, baimės, mirštančiojo šauksmas, kuris drauge tampa tikėjimo šaltiniu, nes bet kokią abejonę gali sunaikinti vienas prašymas, išsakytas naktį, audros metu, vėjui siaučiant, ant kryžiaus. Petro pavyzdys parodo, kad vaikščiojimo vandens paviršiumi stebuklas nenaudingas, norint sustiprinti tikėjimą: jis eina ir tuoj pat abejoja. Ateis diena, kai jis seks Viešpatį, bet jau ne todėl, kad Išganytojas vaikščiojo virš vandens, bet todėl, kad kopė į Golgotą. Tada Petras eis paskui Tą, kuris moka nutildyti ne tiek vėją, bet visa tai, kas nėra meilė, eis paskui Viešpatį, kuris artimą randa kelio dulkėse, o ne stebuklingo vandens žėrėjime.

Petras yra mažatikis ne todėl, kad abejotų Jėzaus visagalybe, bet todėl, kad prašo stebuklų, kad labiau ieško Dievo galybės, negu Jo rankos šilumos. Jėzus elgiasi priešingai: Jis apkabina kryžiaus silpnybę, kuri tampa begaline kryžiaus galia, ateidamas padėti kiekvienam, ištiktam nelaimės, patekusiam į audros sūkurį, skęstančiam savo baimės bangose. Visuomet, kai pasijuntame nelaimingi ir pasimetę, pas mus ateina Jėzus. Jis ateina ir nepriekaištauja dėl mūsų abejonių, bet tiesia savo ranką, kad galėtume į ją įsitverti.

Petro istorija moko mus nebijoti savo menko tikėjimo. Labai gali būti, kad mums reikėjo pradėti skęsti nevilties bangose, kad rastume drąsos pasitikėti Jėzumi ir šauktis Jo.

Jėzus tikrai ateis, tiesa, besibaigiant nakčiai… Jis ateis audringos jūros paviršiumi, tačiau po ilgos kovos… Jis ateis, žengdamas per mirtį, į mūsų mažą tikėjimą, kad išgelbėtų visus sudužusio laivo keleivius.

Tada baimės ir nevilties šauksmas taps žmogaus ir jo Dievo apsikabinimu…

(Mons. Adolfas Grušas)

2017/08/12 15:23