Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Bažnyčia pasaulyje

Islamo pareiga savo viduje kovoti prieš ekstremizmo pagundą

Islamo žinovai Kairo metro stotelėse - vienas iš švietimo ir teologinės kovos prieš ekstremizmą būdų - AP

2017/08/18 13:52

Šv. Jonas Paulius II, Benediktas XVI, Pranciškus, kaip ir jų pirmtakai, primygtinai yra pabrėžę, kad katalikybė, kaip ir visa krikščionija, kaip visos didžiosios religijos, nėra smurtingos iš prigimties ir turi tai liudyti.

Tai nereiškia neigti istorinių faktų, pavyzdžiui, apie katalikų vykdytą smurtą. Tai reikia pripažinti, su gėda. Bet taip pat, kaip 2011 metais Asyžiuje sakė popiežius Benediktas XVI, „visiškai aišku, kad tai buvo piktnaudžiavimas krikščionišku tikėjimu, aiškiai kontrastuojant su jo tikrąja prigimtimi. Dievas į kurį mes, krikščionys, tikime, yra Kūrėjas ir Tėvas visų žmonių, kurie dėlto yra broliai ir seserys tarpusavyje, sudarantys vieną šeimą. Kristaus Kryžius mums yra Dievo ženklas, kuris, vietoj prievartos, kreipia kentėti su kitu ir mylėti su kitu“.

Tai viena iš pagrindinių tarpreliginio dialogo paskirčių – parodyti ir paliudyti, kad religijų šerdyje yra taiki ir kūrybinga galia. O religinių tradicijų vyresnieji turi būti budrūs, nes nei viena religija neturi, jau Pranciškaus žodžiais, „imuniteto“ nuo fundamentalizmo ir nuo prievartos pagundos.

Pastaraisiais keliolika metų prievarta religijos ir Dievo vardu ypač asocijuojasi su islamu, nors tai nėra vienintelis atvejis. Pavyzdžiui, Tailande ir Šri Lankoje yra budistinio fundamentalizmo, o Indijoje – induistinio fundamentalizmo apraiškų, kaip ir Izraelyje žydų. Tačiau jos neprilygsta nei savo apimtimi, nei geografija, nei smurtu, nei organizacijos laipsniu toms islamistinio ekstremizmo formoms, kurias galima matyti ypač Artimųjų Rytų regione, ypač ekstremistinio ir teroristinio judėjimo sukurtoje pseudovalstybėje, kuri pasivadino tikrąja „Islamo valstybe“.

Daug tradicinių islamo autoritetų atsiribojo nuo „Islamo valstybės“ ekstremizmo ir jos šalininkus atsisakė vadinti tikrais „musulmonais“, nes jie iškraipė islamą ir su juo neturi nieko bendro. Galima suprasti šių autoritetų gerą valią, bet vis tik suabejoti jų argumentu: akivaizdu, jog Koranu, islamo autoriais ir islamo istorija besiremiantys ekstremistiniai judėjimai susiję ne su kokia kita, o su islamo tradicija. Kitas ženklas: sėkmingas dešimčių tūkstančių, ypač jaunų žmonių iš islamiškų valstybių, užverbavimas į ekstremistų gretas. Toli gražu ne vien smurto propagavimu, bet ir tam tikra teologija, poezija, tauriais idealais, gražiais pažadais.

Todėl ne kartą konstatuota, jog viena yra valstybių teisėsaugų ar kariuomenių kova prieš islamo ekstremistus, o kita – prieš jų ideologiją, kuri sugeba sužavėti, patraukti, įtikinti. Pastarosios kovos negali laimėti Amerikos ar Europos teisėsaugos, ji negali būti kovojama islamo išorėje, priešingai, ji turi būti kovojama ir laimėta paties islamo viduje. Jau prieš eilę metų islamo autoritetų buvo pradėta prašyti, tiek islamo pasaulio viduje, tiek išorėje, imtis plačių ir aiškių veiksmų, kurie iš tiesų pakirstų ekstremistų pretenzijas būti „tikraisiais“ musulmonais, iš tiesų parodytų šios religijos pastangas dėl taikos, dėl žmonių santarvės.

Nors ne taip greitai, kaip kai kam norėjosi, lyderystės ėmėsi tūkstantmetis islamiškasis Al Azhar universitetas Kaire, vienas iš pagrindinių sunitiškojo islamo centrų. Ypač per pastaruosius dvejus metus žengta svarbių žingsnių – suformuluota svarbi deklaracija apie laisvą religijos išpažinimą, surengtos kelios tarptautinės konferencijos, dalyvaujant ir krikščionims, kuriose buvo sukviesti beveik visų islamiškų kraštų religiniai lyderiai ir kurių siekis buvo dar kartą atsiriboti nuo ekstremizmo ir, dar svarbiau, apmąstyti kaip jį mažinti ar tirpinti. Prieš akis didžiulis ir ilgametis švietimo darbas. Tuo pat metu Al Azhar universitetas ėmėsi ir kitokių akcijų: šiomis dienomis Egipto sostinės Kairo metro stotelėse, kur visada daug žmonių, buvo įrengtos kabinos su staliukais, o prie jų atsisėdo Al-Azhare išsilavinimą gavę islamo žinovai. Nors jų galima paklausti visko, tačiau pagrindinis motyvas – pasmerkti terorizmą ir parodyti islamo iškraipymą, kuris veda į terorizmą. Jei švietimas yra pagrindinė ekstremizmo prevencija, tai kita problemos dalis yra tie, kurie jau spėjo susižavėti ekstremistų ideologija. Saudo Arabijoje, Indonezijoje, Pakistane ir kitose šalyse buvo sukurtos „deradikalizavimo“ programos, kurios, pavyzdžiui, apima konsultacijas su islamo žinovais, psichologais ir giminaičiais, siekiant asmenį sugrąžinti į visuomenės audinį. (Vatikano radijas) 

2017/08/18 13:52