Dvidešimtasis eilinis sekmadienis

Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį. Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kananietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Bet Jėzus neatsiliepė. Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“ Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“. Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“ Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“. O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“. Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko. (Mt 15,21-28)

ŽVILGSNIS PASTALĖN (mons. Adolfas Grušas)

Tyras ir Sidonas – tai kraštai, esantys į šiaurę nuo Palestinos. Tai pagonių kraštas, kurio link drauge su savo mokiniais keliavo Jėzus, tačiau sienos jie neperžengė. Evangelijoje aprašomas susitikimas įvyko vadinamoje „pagonių Galilėjoje“, savotiškoje kryžkelėje, kur buvo įmanoma sutikti įvairių tautų žmones, ten lengviausia buvo surasti ir, tariant Jėzaus žodžiais, „pražuvusias Izraelio namų avis“.

Pas Jėzų pagalbos atėjusi prašyti moteris buvo kanaanietė, vadinasi, kilusi iš seniausių Izraelio priešų tautos… vadinasi, ji apaštalams buvo daugiau negu svetimšalė, todėl galima suprasti, kad jie nenorėjo jos prileisti prie Jėzaus. Ji savyje nešiojo ženklus, vienaip ar kitaip skiriančius ją nuo visos Jėzų sekančios minios: svetimšalė, pagonė, pagaliau, maldaujanti pagalbos sergančiai dukrai ir matanti aplink save daugybę sveikų vaikų… Iš tikrųjų šios moters situacija nusako tarp žmonių susiklostančius santykius, kai tenka susidurti su vienokia ar kitokia diskriminacija.

Evangelistas Matas, aprašydamas visus tuos įvykius, taip užaštrina pasakojimą, jog atrodo, kad Jėzus vargšei moteriai demonstruoja niekuo nepateisinamą šiurkštumą. Iš tiesų Viešpats tokiu būdu pradžioje atkreipia savo klausytojų dėmesį į žmonių sukurtas ribas, kurios paskui pasirodo besančios nieko vertos, susidūrus su tikrai nuoširdžiu tikėjimo ir Dievo gailestingumu. Verta pastebėti, kad tokių ribų iki galo nėra atsikratę ir šių laikų krikščionys.

Visa tai pademonstruoja apaštalai, kuriems rūpi ne skausmo dėl dukters apimta motina, bet vien tik noras pašalinti, jų nuomone, bereikalingo triukšmo šaltinį, drauge patvirtinant: ji pagonė, jai negalima vaikščioti su mumis, ji nepriklauso mūsų tautai, turi žinoti savo vietą. Jų pėdomis seka ir mūsų laikų privilegijuotieji, kurie stengiasi bet kokia kaina išlaikyti savo pranašumą, išsaugoti ramybę, „nenusileidžiant“ iki, jų nuomone, neatitinkančių jų rango žmonių. Jeigu ir padaroma kas nors gero kitiems, tai dažniausiai tik vardan tos ramybės.

Visa tai dar labiau paaštrina kitas kontrastas: vaikai ir šunyčiai. Vaikams skirta duona reiškia globą, saugumą, kuris niekuomet nesibaigia. Taip pat ir mūsų dienomis yra daug Dievo vaikų, manančių, kad tam tikros tradicijos yra kažkas nepaliečiamo, kad neįmanoma pakeisti požiūrio į žmones, kad vienintelė tiesa yra tik tai, ką jie patys sugeba vykdyti.

„Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“…

Iš tikrųjų moteris paprašė Viešpatį, kad Jis pažvelgtų ne į išorinius dalykus ir nekreiptų dėmesio į žmonių sukurtas ribas. Sėdint prie stalo paprastai nekreipiama dėmesio į tai, kas dedasi po juo: ten krentančiais trupiniais pasisotina šunys. Jei norime suprasti Dievą ir Jo veikimą mūsų gyvenime, mums reikia pakeisti savo požiūrį, pažvelgti žemyn, o tiksliau: išmokti viską matyti ne iš viršaus žemyn, o, pradedant nuo savo menkumo, vis keliant žvilgsnį aukštyn.

Iš tikrųjų Viešpats Dievas vertina vienintelį dalyką, kurį Jis nusakė kanaanietei ištartais žodžiais: „Didis tavo tikėjimas!“ Jam nesvarbios žmonių sukurtos kultūrinės socialinės ar religinės sienos. Vienintelis reikšmingas dalykas yra tikėjimas, gimstantis ten, kur vargšas ieško Dievo karalystės ir teisybės. (Vatikano radijas)