2017-08-19 14:53:00

Kanada: piligrimystė kanojomis misionierių keliais


Greta tradicinių keliavimo būdų piligriminėje kelionėje – pėsčiomis ar raitomis – populiarėja kiti, kaip kad dviračiais ar motociklais. Tačiau reikia prisiminti, kad piligriminiai keliai nebūtinai driekiasi per sausumą, tai gali būti ir vandens keliai.

Apie vieną tokį kelią pasakojama Kanados katalikų portaluose: prieš kelias dienas, rugpjūčio 15-ąją, apie trisdešimt piligrimų užbaigė per 850 kilometrų kelionę, kuri truko beveik mėnesį. Jie keliavo, tiksliau sakant, yrėsi keliose didelėse kanojose.

Piligrimystė buvo dedikuota draugystei ir susitaikymui, į ją dalyvauti pakvietė Tiesos ir susitaikymo komisija. Kanados visuomenėje sugyvena įvairios bendruomenės, o jų tarpusavio santykiai, praeityje ir dabartyje, dažnai lydimi įtampos. Tiesos ir susitaikymo komisija ypač skirta neteisybių čiabuvių atžvilgiu iš europiečių pusės atskleidimui. Pati piligrimų grupės sudėtis gerai atspindėjo visuomeninę įvairovę ir krašto istoriją: kanojose yrėsi ne vien jauni ir vyresni, vyrai ar moterys, bet taip pat piligrimai iš angliškų ir prancūziškų teritorijų, kilę iš europiečių kolonistų ir indėnų.

Kanadiečiai piligrimai savo kelionę pradėjo iš istorinės vietovės: iš Švč. M. Marijos forto, kur prieš keletą šimtų metų buvo įkurta viena iš ankstyvųjų jėzuitų misijų šiame regione. Jėzuitai į dabartinės Kanados teritoriją atvyko 1625 metais, ten, kur šiandien stovi Kvebeko ir Monrealio miestai, o netrukus keli iš jų patraukė dar toliau, taip buvo įsteigtas ir Marijos fortas už daugiau nei 800 kilometrų.

Tačiau tame pat forte stovinti Kankinių šventovė byloja apie tai, kokia lemtis jų laukė. Šioje šventovėje yra pagerbti aštuoni kankiniai jėzuitai ar su jais dirbę pasauliečiai, 1646 – 1649 metų laikotarpiu mirę nuo karingos indėnų genties, mohaukų, rankos. Jei keli iš jų mirė greita mirtimi nuo kirvio, tai keletas kitų turėjo ištverti vergovę ir daug valandų trukusius ritualinius kankinimus.

Piligrimai kanojomis plaukė tuo pačiu vandens keliu, kuriuo kadaise įvairiais tikslais naudojosi indėnų gentys, o po to europiečiai, tarp kurių ir pirmieji misionieriai šiose žemėse. Kelionės metu aplankė daug indėnų kaimų, katalikų parapijų, prancūziškai ir angliškai kalbančių bendruomenių, kalbantis apie draugystę ir susitaikymą. Irkluojant šimtus kilometrų teko iškęsti ir audrų, ir kaitrių dienų.

Paskutinioji piligrimų stotelė buvo Monrealyje šventajai Kateri dedikuota bažnyčia. Kateri Tekakwitha, gyvenusi 1656 – 1680 metais, yra pirmoji indėnų kilmės šventoji. Savo vaikystėje susidūrusi su misionierių liudijimu ji širdyje priėmė tikėjimą į Kristų, kurį išsaugojo daug metų, kol vėl sutiko jėzuitų misionierių ir, būdama dvidešimties, priėmė krikšto sakramentą, iki pat mirties išsiskirdama maldos ir artimo meilės gyvenimu. Amžininkai pasakojo, kad po mirties visiškai išnyko raupsų, kuriais ji ir daug kitų gentainių užsikrėtė nuo europiečių, randų žymės, o veidas atgavo pradinį grožį. Ji buvo kilusi iš tų pačių mohaukų, nuo kurių rankos keliolika metų iki jos gimimo žuvo aštuoni jėzuitai ir jų bendradarbiai. 18 amžiaus pradžioje karstas su jos palaikais buvo atgabentas į Monrealį ir čia liko iki pat šios dienos.

Kaip primenama piligrimystės interneto portale, prieš penkiasdešimt metų, 1967-aisiais, tokį pat kelią savo pirmtakų pėdomis nuplaukė 24 jauni jėzuitai. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.