Augustinas „Išpažinimuose“ - jauno migranto simbolis

Sekmadienį minima Šv. Monika, Augustino motina, krikščionių motinų globėja ir pavyzdys. Augustinas „Išpažinimuose“ rašo, kad ji buvusi romi, švelnaus charakterio, tvirto tikėjimo. Šv. Monika padėjo savo pagoniui vyrui atrasti tikėjimo grožį ir išliejo nemažai ašarų besimelsdama už sūnaus Augustino atsivertimą. Ji stengėsi, kad kiekvienoje situacijoje viešpatautų meilė, gailestingumas. Tai buvo šv. Monikos tikėjimo tvirtybė, būdinga daugybės krikščionių moterų tikėjimui, kurios tyliai kenčia, ar nešdamos nelaimingos santuokos,  neištikimų vyrų ar vaikų, pasukusių netinkamu keliu, naštą, tačiau jos neapleidžia maldos.

Monikos užtarimo šaukiasi krikščionės motinos, kurios yra susibūrę į krikščionių motinų asociaciją, paplitusią po visą pasaulį, ypač Amerikoje. Jos prašoma ypatingo užtarimo dėl šeimos vienybės, vaikų atsivertimo, išsilaisvinimo iš narkotikų, alkoholio vergovės, širdžių atsivertimo, tvirto krikščionių tikėjimo, ramybės ir santarvės šeimoje.

Rugpjūčio 28 d. minima Šv. Augustino liturginė šventė. Prieš tūkstantį šešis šimtus trisdešimt metų, 387 m. Velykų naktį, Augustiną pakrikštijo Milano vyskupas Ambraziejus: šis įvykis tapo didžios asmenybės, Šv. Augustino, tikėjimo pamatu. Liturginio minėjimo išvakarėse, sekmadienį, Pavijos San Pietro in Ciel d‘Oro (Šv. Petro aukso danguje) bazilikoje, išstatomos šv. Augustino relikvijos pagerbimui, kurios čia ilsisi nuo VIII a. Taip prasidės šv . Augustino šventė; ją vainikuos pirmadienį vyksiančios Šv. Mišios, kurioms vadovaus kardinolas Pietro Parolin, popiežiaus Pranciškaus Valstybės sekretorius.

Kardinolas Parolin, kalbėdamas apie šv. Augustiną interviu Vatikano radijui, sako: Matome, kad mūsų epochai būdinga amžina migracija, tampanti beveik manija: į Europą, ypač Italiją, atvyksta daugybė žmonių iš Afrikos, Azijos. Italijoje nedarbas jaunimą verčia emigruoti , o su jais vyksta ir jų tėvai, juos lankydami. „Išpažinimuose“ Augustinas tampa jauno migranto, ieškančio geresnio gyvenimo, simboliu. Jis vyksta iš Afrikos į Italiją, Romą, Milaną, ir po penkių metų grįžta į gimtąjį miestą Tagaste, įsikūrusį Romos imperijos pakraštyje. Paskui jį keliauja jo motina, brolis, sesuo, kai kurie giminaičiai, draugai. Įvairiais kelionių etapais visuomet jie ieškojo pagalbos, draugų, ir visuomet meldėsi, ieškojo Dievo, paguodos. Pasak kardinolo Parolin, „Išpažinimai“ yra migranto maldaknygė.

Šv. Augustino įnašas amžiais buvo svarbus tiek teologinėje, tiek filosofinėje, pilietinėje ar kultūrinėje plotmėje, jo pavyzdys aktualus kiekvienam Tiesos ieškančiam – tiek anksčiau, tiek  dabar. Augustinas visomis išgalėmis norėjo „būti laimingas“: tai buvo jo gyvenimo paieškų tikslas. Paieškos, kurios paskatino jį ieškoti Tiesos net ir toli nuo Bažnyčios, paragino tapti Bažnyčios nariu, supratus, kad būtina apleisti senąjį žmogų ir apsirengti nauju žmogumi Kristuje, išsižadant geismų ir apsirengiant malone. Augustinas viduramžiais vadintas būtent „Malonės mokytoju“, dieviškosios malonės, tik ji viena išgelbsti. Augustinas suprato, kad norint būti laimingu, reikia trokšti ir siekti amžinojo, o ne greitai praeinančio gėrio: Dievo. Štai kodėl Augustinas grįžo pas Tą, kur nurimsta širdis. Štai kodėl Augustinas yra ir mūsų amžininkas: laimės, kuri sutampa su Tiesa, ieško kiekvienas žmogus, kiekvienoje epochoje. (Vatikano radijas)