Jėzuitas apie galimus scenarijus Venesueloje

Žinios iš Venesuelos, šaliai panirus į didžiulę politinę ir ekonominę krizę, jau daug mėnesių kelia nerimą kaimynams ir visai tarptautinei bendruomenei. Daug tarptautinių lyderių ir organizacijų, taip pat religinių, konstatavo, kad dabartinis prezidentas Nicolas Maduro faktiškai kuria vienvaldį režimą, o ką tai reiškia, Lotynų Amerikos šalys, deja, gerai žino. Negalėdamas palenkti į savo pusę parlamento, prezidentas Maduro paskelbė, pažeisdamas daugybę konstitucinių normų,  „steigiamosios asamblėjos“ rinkimus, kuriuos, žinoma, laimėjo jo šalininkai ir kuri iš parlamento atėmė jo funkcijas.

Ekonominė krizė yra lydima infliacijos ir elementariausių produktų ar dalykų, tame tarpe ir vaistų, trūkumo. Gatvių susirėmimuose žuvo dešimtys žmonių.

Kokia tolimesnė ateitis? Apie tai rašo jėzuitas žurnalistas ir apžvalgininkas iš Venesuelos Miguel Matos.

Dabartinė šalies socialinė ir politinė situacija, pasak jo, atveria kelią įvairiems scenarijams, skirtingiems, bet visiems įmanomiems, persipinantiems tarpusavyje. Net ir blaiviausiems, aštriausiems protams sunku matyti kokie sprendimai yra teisingi. Jėzuitas aprašo tris galimus scenarijus.

Pirmame scenarijuje jis kalba apie bendro neužtikrintumo ir įtampos situaciją tarp vyriausybės ir tos liaudies dalies, kuri jai oponuoja. Viena pusė įsisąmonina, kad dabartinė, spaudimo gatvėse taktika nieko nedavė, išsekino protestuotojus, viskas liko kaip anksčiau. Kita, vyriausybės pusė disponuoja karine galia, kuri paliko daug žuvusių, sužeistų, suimtų. Nepaisant iš tiesų nacionalinio mąsto protestų, tarptautinės bendruomenės kritikos, ji nesušvelnino savo diktatoriško elgesio. Vietoj to, kad suvaldytų savo galią, į protestus ji reaguoja su vis didesniu piktnaudžiavimu, žiaurumu, vis daugiau represijų, nesąžiningumo, cinizmo, paniekos teisėtumui. Nemažą vaidmenį čia atlieka aukšti kariuomenės vadai, kurie yra korumpuoti ir kurie pasiryžę bet kam, kad išliktų viršuje. „Socialinio sprogimo“ arba pilietinio karo galimybė tokiame kontekste yra reali. Tai būtų liūdniausias scenarijus.

Antras scenarijus yra išorinis įsikišimas, kuris galimai nebūtų taikus. Gali atrodyti keista, tačiau daliai venesueliečių tokia mintis yra priimtina. Ypač tiems, kurie netiki pokyčiais viduje, nes vyriausybės rankose per daug karinės ir policinės galios. Dėl tos pačios priežasties ir opozicijos lyderiams vargu ar įmanoma būtų valdyti taikiai ir stabiliai. Dalis remia tokią idėją, nes ją romantizuoja ir nežino, kad išorinis įsikišimas paprastai taikos daugiau nesuteikia, kaip rodo karų, kuriuos pastaraisiais metais veda JAV, patirtis, nekalbant apie tai, kad už tokią intervenciją pareikalaujama kompensacijos ir kad ji pažemina visą tautą.

Šviesiausias scenarijus būtų naujos vyriausybės sukūrimas. Tačiau tam reikia radikalaus postūmio: pavyzdžiui, sveikiausių kariuomenės sektorių ryžto arba dar didesnio visuomenės protesto, kuris paralyžuotų, taikiu būdu, visą valstybę. Galbūt tada dabartinė vyriausybė sutiktų derėtis ir perleisti dalį arba visas galias naujai nacionalinei vyriausybei, kuri  palengva sugrąžintų teisėtumą, spręstų bado, vaistų trūkumo problemas, paleistų politinius kalinius, gautų detales industrijos mašinoms, kad jos vėl galėtų dirbti ir, galiausiai, sudarytų demokratinių rinkimų kalendorių. (Vatikano radijas)