Britų kardinolo mirtis: esu taikoje, nebijau to, kas laukia

„Šiuo laiku žodžiai, kuriais meldžiuosi kas vakarą, visada mano mintyse: „į Tavo rankas, Viešpatie, aš atiduodu savo dvasią“. Prašau, pasakyk jiems, kad aš esu taikoje ir nebijau to, kas laukia. Aš gavau daug palaiminimų per savo gyvenimą, ypač iš savo šeimos ir draugų. Aš dėkoju Dievui už daug kunigų, vienuolių ir pasauliečių, kurie padėjo ir rėmė mane vyskupo gyvenime. Nepamirštu ir daug bendražygių iš Anglikonų ir Laisvosios Bažnyčios, kurių draugystę labai vertinau. Virš visko dabar aš, patikėdamas save mylinčiam Dievo gailestingumui, prašau juos melsti už mane, kaip ir aš atsimenu ir meldžiu už juos. Broliškai Viešpatyje, Cormacas“. Tokį paskutinį britų kardinolo Cormaco Murphy O’Connoro prašymą prieš pat jo mirtį draugams ir susirūpinusiems perdavė vyskupas Richard Moth, Erandelo ir Braitono vyskupijos ganytojas.

Kardinolas Murphy O’Connor mirė rugsėjo 1-os dienos popietę. Nuo rugpjūčio vidurio, jau labai sunkios būklės, jis buvo paguldytas į ligoninę, su vėžio diagnoze. Rugpjūčio 24-ąją jis peržengė 85 metų amžiaus slenkstį.

Užuojautos telegramą pasiuntė popiežius Pranciškus. Kreipdamasis į Vestminsterio arkivyskupijos dvasininkiją ir tikinčiuosius Šventasis Tėvas su „didžiausiu dėkingumu“ atsimena jo išskirtinę tarnystę Anglijos ir Velso Bažnyčiai, jo nesvyruojantį atsidavimą skelbiant Evangeliją, rūpinantis vargšais, toliaregiškai darbuojantis ekumeninio ir religinio dialogo srityje.

„Aš noriai prisidedu prie jūsų patikint jo kilnią sielą begaliniam Dievo gailestingumui, mūsų Dangiškajam Tėvui. Visiems  gedintiems jo išėjimo užtikrintoje Priskėlimo viltyje aš iš širdies teikiu savo apaštalinį palaiminimą, kaip Viešpaties paguodos ir stiprybės prašymą“, rašoma popiežiaus Pranciškaus telegramoje.

1932 metais gimęs būsimasis kardinolas kunigystės šventimus gavo 1956 metais, studijų Romoje metu. 1957-aisiais grįžo į Angliją ir darbavosi čia iki 1971 –ųjų, eidamas įvairias sielovadines pareigas, o po vėl grįžo į Romą, pakviestas užimti Anglų kolegijos Romoje rektoriaus pareigas ir prisidėti prie jaunų kandidatų į kunigystę formacijos. 1977 metų pabaigoje vėl sugrįžo į Angliją, šį kartą jau kaip Erandelo ir Braitono vyskupijos ganytojas, 23 metams. Per tą laikotarpį priėmė daug kitų atsakomybių Anglijos ir Galijos vyskupų konferencijos viduje, 1982 – 2000 metų laikotarpiu buvo vienas iš dviejų Tarptautinės anglikonų ir katalikų teologinės komisijos pirmininkų.

2000 metais popiežius Jonas Paulius II jį paskyrė Vestminsterio, Londone, arkivyskupu, kitais metais pakėlė kardinolu. Šias ganytojiškas pareigas kardinolas Murphy O’Connor ėjo iki 2009 metų balandžio, kai atsistatydino dėl amžiaus, praėjus beveik dvejiems metams po kanoninio 75 metų amžiaus slenksčio. Būdamas Vestminsterio arkivyskupu kardinolas Murphy O’Connor taip pat buvo išrinktas Anglijos ir Velso vyskupų konferencijos pirmininku, ėjo pareigas regioninėse organizacijose, kaip kad Europos vyskupų konferencijų taryboje, dalyvavo visuotinės Bažnyčios gyvenime būdamas Romos Kurijos institucijų narys, dalyvaudamas Vyskupų sinoduose. Buvo tarp tų, kurie 2005 metais išrinko popiežių Benediktą XVI.

Jo įpėdinis Vestminsterio arkivyskupo soste kardinolas Vincent Nichols rugsėjo 1-ąją pranešė liūdną žinią apie kardinolo Murphy O’Connoro mirtį, pridurdamas, kad jis „mirė ramiai, apsuptas šeimos ir draugų“. Žinią paskelbė ir Kenterberio arkivyskupas, pasaulio anglikonų primas Justin Welby, primindamas, kad velionis gerai pažinojo ne vieną jo pirmtaką.

„Cormacas buvo vyskupu keturis dešimtmečius, bet pirmiausia ir daugiausia Dievo tarnu ir Jėzaus Kristaus mokiniu. Jo nuolankumas, įžvalgumas ir šventumas pavertė jį didžiulio poveikio Bažnyčios lyderiu“. Anglikonų ganytojas pakartotinai primena, kad kardinolas prisidėjo prie svarbiausių ekumeninių dokumentų su anglikonais, daug vietos teikdamas ir krikščioniškai draugystei su anglikonais, su anglikonų dvasininkais ir ganytojais. Šiame, asmeniniame bendravime, priduria anglikonų arkivyskupas, kardinolas Murphy O’Connor buvo puikaus ir šilto humoro žmogus, didelis istorijų pasakotojas. „Jo žodžiai ir gyvenimas traukė žmones prie Dievo. Trūks jo išskirtinės šilumos, sielovadinio rūpesčio ir tikros meilės tiems, kurie jam buvo patikėti, tačiau atsimenant tai su dėkingumu. Tegu ilsisi ramybėje ir prisikelia šlovėje“, rašo arkivyskupas Justin Welby.

Po britų kardinolo mirties Kardinolų kolegiją sudaro 222 nariai, iš jų 121 yra elektoriai ir 101 jau peržengę 80 metų amžių. (Vatikano radijas)