Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Bažnyčia pasaulyje

Ką reiškia „taika“ Kolumbijoje ir kaip jai gali padėti popiežius?

Kolumbijos kariai naikina kokos plantaciją, iš kurių auginimo pragyveno tūkstančiai šeimų. Taikos susitarimas numato laipsnišką perėjimą prie kitų žemės ūkio kultūrų. - EPA

2017/09/07 16:37

Kad suprastume, ką reiškia Pranciškaus kelionės į Kolumbija siekis, paskatinimas taikai, kam kviečia kelionės šūkis „ženkime pirmą žingsnį“, pirmiausia turime prisiminti pilietinio karo Kolumbijoje kainą: 263 000 nužudytų, dažnai žiauriais būdais, 60 000 „desaparecidos“, kitaip tariant, dingusių be žinios, turbūt visam laikui. Galiausiai milijonai vidaus pabėgėlių, neskaičiuojant mažesnių neteisybių ir žiaurybių, patirtų per daugiau nei penkis dešimtmečius trukusį konfliktą tarp Kolumbijos vyriausybės ir jos kariuomenės, ir tarp sukilėlių kontroliuojamų teritorijų, tarp dviejų didžiausių sukilėlių organizacijų, kurios abi puoselėjo marksistinę-revoliucinę ideologiją: FARC ir ELN. Galima pabandyti įsivaizduoti didžiulę abipusių nuoskaudų masę Kolumbijos visuomenėje. Nors teisėtumas buvo vyriausybinių pajėgų pusėje, daugybę kartų jos nariai susitepė rankas neteisėtomis žudynėmis. Iš kitos pusės, šiandien pripažinta, kad sukilėliai gavo didelę populiacijos paramą dėl objektyvaus socialinio neteisingumo, dėl išnaudojimo ir teisių pamynimo, ypač žemės ūkio srityje. 

„Tikra taika yra vaisius teisingumo, moralinio tvirtumo ir teisinio garanto, kuris prižiūri, kad teisės ir pareigos būtų pilnai gerbiamos, ekonominiai gėriai ir įpareigojimai būtų lygiai išdalijami“, yra parašęs popiežius Benediktas XVI. Pasak jo, taika nėra kažkas, kas gaunama ar gimsta „savaime“. Ji yra „vaisius“. Kolumbijos taikos susitarimas, kuris apima plačias, esmines ir realias pertvarkas tiek politinėje ir teisingumo sistemose, tiek ekonominėje tvarkoje, tai gerai iliustruoja.

Taika kol kas nėra visaapimanti. Prieš devynis mėnesius ji buvo sudaryta su didžiausia sukilėlių grupe FARC. Prieš keletą dienų šioji surengė visuotinį kongresą, kuriame tapo partija, žadėdama jau nebe smurtiniais, o politiniais būdais siekti savo principų įgyvendinimo. Su ELN rugsėjo 4-ąją buvo pasirašytos trijų mėnesių paliaubos, kaip žingsnis link nuolatinio susitarimo. Prižiūrėti paliaubų laikymąsi patikėta JTO ir katalikų Bažnyčios stebėtojams. Taip pat ruošiamasi buvusių sukilėlių teritorijų ūkio perorientavimui. Kaip gerai žinoma, viena iš svarbiausių ūkio veiklų jose buvo narkotinių augalų, ypač kokos, auginimas. Jais užsėti dešimtys tūkstančiai hektarų, iš jų pragyvena dešimtys tūkstančių šeimų. Kad taika būtų realistiška, reikėjo parengti ir numatyti finansavimą planui, pagal kurį šie žemdirbiai pradėtų kultivuoti kitas žemės ūkio kultūras. Lygiai taip pat reikėjo suplanuoti kur apsigyvens, ką dirbs ir kaip išsimaitins tūkstančiai buvusių sukilėlių, iki tol gyvenusių džiunglėse, kuriose neretai sukūrė šeimas ir sulaukė atžalų. Dar viena susitarimo kolona – aukų įvardijimas, atpažinimas ir atlyginimas.

Tačiau yra dalykų, kurių negali išspręsti geriausiai apgalvoti planai. Ne vienas, nuo sukilėlių rankos netekęs artimo žmogaus, tvirtina, kad iš sukilėlių gimusi politinė partija buvo ir išlieka žmonių grobikai bei teroristai. Iš kitos pusės, sukilėliai pranešė apie maždaug trisdešimties savo narių smurtinę mirtį nuo taikos pasirašymo, galimai suvedinėjant sąskaitas. Šeimose ir tarp šeimų daug susipriešinimo, vieni jų nariai kariavo vienoje, o kiti kitoje pusėje. Susitaikyti po daugelio metų nėra lengva. Iš regionų, kuriuose auginami kokos augalai, atėjo žinių, kad kai kur sukilėlių vietą kėsinasi užimti kriminalinių gaujų nariai, kurie grasina mirtimi ir verčia jėga tęsti šią veiklą, siekdami pasipelnyti.

Kitaip tariant, realistiškai ir racionaliai suplanuotas taikos susitarimas buvo būtinas, tačiau ar abi pusės sugebės jo laikytis, sugebės peržengti savo nuoskaudas, patirtus siaubus, savo interesus? Ar joms pakaks drąsos taikai? Būtent šio klausimo šviesoje geriau suprantama popiežiaus Pranciškaus vizito ir katalikų Bažnyčios Kolumbijoje darbo prasmė. Yra neteisybių, kurių ir geriausia teisinė ar politinė priemonė negali ištaisyti. Vienintelis būdas išgydyti tokias žaizdas ir tarpusavio santykius yra susitaikymas per atleidimą, kaip moralinį ir dvasinį pasirinkimą. Krikščioniškoje perspektyvoje, kaip artimo meilės ir malonės vaisių. Būtent tokioje perspektyvoje ir veikia Bažnyčia, drąsindama, kaip skelbia popiežiaus kelionės šūkis, „žengti pirmą žingsnį“ į susitaikymą, morališkai pasirinkti ir pasiryžti būti taikos žmonėmis, priimti taikos, gyvybės viršumą kaip širdies nusistatymą. Juan Manuel Santos, Kolumbijos prezidentas, taikos susitarimo architektas, pelnęs už tai Nobelio taikos premiją, paklaustas ar popiežiaus vizitas turės „politinių aspektų“, atsakė: „Nemanau. Vizito siekis greičiau yra mus motyvuoti toliau eiti susitaikymo keliu“. (Vatikano radijas)

2017/09/07 16:37