Du Kolumbijos palaimintieji, kankinyste įkūniję pasitikėjimą Dievu

Neseniai Lietuvoje įvykusi arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacija priminė kodėl Bažnyčia kai kuriuos savo vaikus pripažįsta „šventais“: ne dėl, kaip yra sakančių, dėl triumfalizmo, ne dėl „rinkodaros“ ar „ekspansijos“, ne dėl pasenusių papročių. Bet dėl to, kad džiaugiasi ir dėkoja Dievui už Jo veikimą žmoguje, todėl kad pripažįsta žmogaus atsiliepimo į Dievą vaisius. Vienas iš būdų suprasti šventumą yra kalbėti apie jį, kaip apie „įkūnytą tikėjimą“ konkrečiame, istoriniame žmogaus gyvenime. Šventasis yra tarsi „vertėjas“, kuris pačiu savo gyvenimu „išverčia“ dievišką matmenį į žmogišką. Palaimintieji ir šventieji iš įvairiausių kultūrų, laikotarpių, gyvenimiškų ir bažnytinių aplinkybių iliustruoja, kad šventumas yra pasiekiamas visiems.

Šventumas kartais aprašomas kaip supanašėjimas su Kristumi, savo darbais, savo mintimis. Ir neretu atveju šventieji išgyveno kažką panašaus į Jėzaus ant Kryžiaus patirtį, kurioje persipina tiek skausmas, tiek palaiminimas. Tai šventieji kankiniai.

Tokiais yra rugsėjo 8 dienos rytą (vietos laiku) Viljavisensijo mieste popiežiaus Pranciškaus palaimintaisiais paskelbti du kolumbiečiai, kunigas Pedro Maria Ramirez Ramos ir vyskupas Jesus Emilio Jaramillo Monsalve. Dar kartą pažvelkime, kaip jie pelnė kankinio vainiką.

Pedro Ramirez gimė 1899 metais. Būdams dvylikos metų įstojo į mažąją seminariją, vėliau į didžiąją, galvodamas apie kunigystę. Tačiau sulaukęs dvidešimties suabejojo tokiu pasirinkimu ir pasitraukė iš seminarijos, aštuonerius metus dirbo mokytoju, padėdamas parapijų katechezėje, muzikuodamas. Jis labai vertino kunigystę, manydamasis tam esąs per menkas ir nevertas. Jo beatifikacijos bylos postulatorius pamini dar dvi aplinkybes: viena, kartas nuo karto jis kentėdavo nuo stipraus galvos skausmo, kuris jį aplankydavo iki gyvenimo galo. Antra, kurį laiką buvo artimas venai mielai merginai. Tačiau būtent ta draugystė padėjo Pedro suprasti, kad jo kelias ne šeima, o kunigystė. Tad po aštuonerių metų pertraukos sugrįžęs į seminariją, 1931 metais gavo šventimus.

Tuoj po to jaunasis kunigas pradėjo darbą parapijose, kaip vikaras, vėliau kaip klebonas. Byloje surinkti parodymai apie jį kalba kaip apie uolų kunigą, tiek darbuose, tiek maldoje, mokančiu pelnyti pasitikėjimą, būti atrama sunkumuose. Buvo nuoširdus, kalbantis tiesiai. 1946 metais buvo paskirtas klebonu nedideliame Armero mieste. Čia jo padėtis nebuvo lengva. Dirbdamas kaip galėdamas geriau tarp katalikų, jis susidūrė tiek su antiklerikalų liberalų, tiek ateistų komunistų, tiek su protestantų grupelių dideliu priešiškumu, kuris atspindėjo tuometinį visuomeninį susipriešinimą tarp konservatorių ir liberalų. Jis buvo laikomas, dėl kunigo statuso, konservatorių šalininku, nors, kaip pažymi postulatorius, niekada politika nesidomėjo ir sakydavo, kad prieš Dievą visi lygūs. 1948 metų balandžio 9-ąją buvo nužudytas liberalų kandidatas į prezidentus, o liberalų šalininkai atsakė išpuoliais, savo ruožtu naikindami oponentų turtą ir nužudydami šimtus žmonių. Kliuvo ir Bažnyčiai. Į šį neapykantos sūkurį pateko ir kunigas Pedro. Miestelio meras perspėjo apie pavojų, bet kunigas pasakė, kad nebėgs. Susirūpinęs dėl parapijos moterų vienuolių, jis paslėpė šventus paveikslus, suvalgė paskutinę konsekruotą Ostiją, pasiruošdamas blogiausiam. Taip ir įvyko: netrukus įtūžusi minia įsiveržė į jo namus, išsitempė ir miestelio centrinėje aikštėje žiauriai nulinčiavo, ilgam palikdama gulėti išniekintą kūną. „Tėve, atleisk jiems. Viskas dėl Kristaus“, beatifikacijos byloje cituojami vieni iš paskutinių kunigo žodžiai.

*

1916 metais gimęs vyskupas Jesus Emilio Jaramillo Monsalve tapo kankiniu po beveik penkiasdešimties metų, 1989-aisiais. Jis krito nuo rankos sukilėlių, priklausiusių Nacionalinio išlaisvinimo armijai (ELN), kuri ir šiuo metu dar nėra užbaigusi derybų dėl taikos su Kolumbijos vyriausybe. Vyskupo biografija atskleidžia dvi jo gyvenimo kryptis: viena, teologijos studijas ir dėstymą, antra, misijas „pakraščiuose“, nuošalių kaimų valstiečiams ar indėnų bendruomenėms džiunglėse. Suprantama, šį ir taip sunkų uždavinį dar labiau apsunkino kitos aplinkybės: skurdas ir išnaudojimas, korupcija, karo stovis tarp kariuomenės ir sukilėlių. 1984 metais tokiame misijų veiklos fronte buvo įsteigta Araucos vyskupija, o Jesus Jaramillo, iki tol apaštalinis vikaras šioje teritorijoje, paskirtas pirmuoju nuolatiniu vyskupu. Savo prioritetu, greta evangelizavimo ir katechezės, jis padarė socialines iniciatyvas dėl vargšų, beteisių.

1989 spalio 2-ąją, grįžtant į namus iš vienos tolimos parapijinės bendruomenės, trys sukilėliai sustabdė vyskupo automobilį, kuriuo važiavo dar trys kunigai ir sekretorė pasaulietė. Jie mandagiai, bet kategoriškai paprašė vyskupą kartu su jais važiuoti jo automobiliu: esą perduos jam žinią, kurią jis vėliau perduos kariuomenei ir valdžiai. Pakelyje paliktiems bendrakeleiviams liepė traukti savo keliais, bet vienas kunigas, Helmer Munoz, primygtinai įsiprašė į automobilį, kad galėtų likti su vyskupu. Jam buvo liepta vairuoti, keletą valandų klaidžiojant keliuose ir stabtelint. Įtariant blogiausia, vyskupas ir kunigas nutaikę akimirką išklausė vienas kito išpažintis ir suteikė išrišimą. Kunigui vyskupas pasakė, kad pasitiki Dievu, o pagrobėjams, kad pasiruošęs kalbėti, bet kunigas turi būti paleistas. Netrukus šiam buvo nurodyta pasišalinti ir sugrįžti vyskupo Jaramillo ryte. Taip jis ir padarė, tačiau atrado tik apdaužytą ir kulkų suvarpytą kūną. Atrodo, kad ganytojas buvo nužudytas netrukus po jų išsiskyrimo. O sukilėlių biuletenyje tipiniu marksistiniu žargonu paaiškinta, kad jie eliminavo oligarchijos ideologiniams ir ekonominiams interesams atstovavusį reakcionieriškos Bažnyčios hierarchą, išnaudotojų klasės narį, kliūtį revoliucijai. (Vatikano radijas)