Popiežiaus interviu grįžtant į Romą

Kaip įprasta, grįždamas į Romą popiežius atsakė į kelis per visą kelionę jį lydėjusių žurnalistų klausimus. Prieš juos Pranciškus trumpai pasidalijo savo įspūdžiais iš šios intensyvios viešnagės Kolumbijoje.

Likau iš tiesų, - kalbėjo jis,  - sujaudintas kolumbiečių tautos džiaugsmo, švelnumo, jaunystės ir kilnumo. Iš tiesų kilni tauta, nebijanti išreikšti tai, ką jaučia, nebijanti jausti ir nebijanti parodyti, ką jaučia. Taip aš jutau.

Pasak popiežiaus, jis sielovadiniais ir susitikimų reikalais yra buvęs Kolumbijoje, tačiau neturėjo galimybės jos pažinti, kaip dabar, pažinti jos gelmės, jos gatvių. „Dėkoju už šios tautos džiaugsmo, vilties, kantrybės kančioje liudijimą. Man tai davė daug gero“, sakė jis.

Žinoma, keli klausimai lietė konflikto Kolumbijoje temą: nors sudarytas taikos susitarimas su didžiausia sukilėlių grupe, o ir antroji pagal dydį sudarė paliaubas su vyriausybe, padėtis yra trapi. Vienas iš pagrindinių popiežiaus kelionės tikslų buvo sustiprinti taiką ir paskatinti naujus žingsnius į ją.

Popiežius Pranciškus per daugiau nei penkis dešimtmečius sukauptas nuoskaudas ir neapykantą prilygino ligai. Visa tai susargdina sielą, yra užkrečiama. Liga savaime nėra kaltė, tačiau tiek sukilėliai, tiek paramilitarinės grupės šią neapykantos ligą sukėlė. Kitas nuodingas veiksnys yra korupcija, kuri taip pat lėmė daug bjaurių nuodėmių. Iš kitos pusės, yra žingsnių, kurie teikia viltį, kuriais einama pirmyn. Labai svarbu, pasak Šventojo Tėvo, kad yra noras eiti pirmyn, noras „apačioje“, pačioje tautoje. Tauta tarsi nori laisviau atsikvėpti ir jai reikia padėti artumu ir malda, skausmo supratimu.

Ką daryti su korumpuotais? Ar įmanoma jiems atleisti? Tai yra klausimas, kurį jis pats sau iškėlė, anot Pranciškaus, dar Argentinoje, kai viena korupcinė istorija, susijusiu su politikos ir verslo žmonėmis, baisiu būdu įvėlė vieną merginą.

Visi esame nusidėjėliai, - kalbėjo popiežius, - ir žinome, kad Viešpats yra arti mūsų, kad nepavargsta mums atleisti. Štai čia yra skirtumas: jei Viešpats nepavargsta atleisti, tai nusidėjėlis tik kartas nuo karto įsidrąsina ir paprašo atleidimo. Problema yra ta, kad korumpuotas žmogus pavargsta prašyti atleidimo ir pamiršta jo prašyti. Tai nejautrumo priešais vertybes, naikinimą, žmonių išnaudojimą būsena. Jis nepajėgia paprašyti atleidimo. Tai tarsi nuosprendis, dėl kurio sunku, labai sunku padėti sugedusiam žmogui. Bet Dievas gali. Jį to meldžiu.

Svarbu, papildė Pranciškus atsakydamas į kitą klausimą, kad Kolumbijos konflikto sprendimas būtų visapusiškas, kad įtrauktų visas puses, ne vien techninius – politinius vietos resursus, bet ir Jungtinių Tautų Organizaciją, jaunuolius. Taikos procesas iš tiesų pasistūmės pirmyn tada, kai jo vadžias į rankas paims pati tauta. Tokį supratimą jo vizitas ir norėjo sužadinti: tauta lemia savo likimą, ji gali tai padaryti, ji gali siekti taikos ir siekti gerai.

Dar vienas klausimas, kuris buvo užduotas popiežiui, lietė žmogaus elgesį su savo aplinka. Šį klausimą išryškino kai kurių mokslininkų svarstymai, kad ką tik Karibų regioną ir JAV pakraštį nusiaubę uraganiniai vėjai susiję su klimato atšilimu, kuris keičia vandenyno temperatūrą.

Popiežius pakvietė pasitikėti mokslininkais, jų aiškia ir tikslia kalba. Vieno universiteto tyrėjai paskelbė, kad turime tris metus savo elgesio pakeitimui, jei norime išvengti sunkių pasekmių. Nežinia ar turime būtent tris metus, tačiau tikrai turime sustoti ir apsigręžti. Klimato pokyčio ženklai regimi ir mokslininkai aiškiai sako, kokiu keliu reikia eiti. Visi turi šią atsakomybę. Mažesnę, didesnę, tačiau visi. Turime moralinę atsakomybę: išgirsti, pasisakyti, priimti sprendimus. Tai labai rimta ir ne laikas juokauti. Pasak Pranciškaus, jis nežino ar susidursime su kai kurių pranašaujama klimato apokalipse, tačiau kiekvieno atsakomybė yra ir išlieka.

Dar kitas popiežiui užduotas klausimas lietė migracijos politiką JAV. Buvo priimtas įstatymas, dėl kurio per 800 tūkstančių jaunų migrantų netolimoje ateityje gali prarasti iki šiol galiojusią teisinę apsaugą. Pranciškus pripažino, kad su įstatymu ir jo priėmimo tvarka jis nėra susipažinęs, todėl nenori jo komentuoti. Tačiau jis priminė bendrą taisyklę, kad reikia vengti šeimų ardymo. Šeimos yra gyvybės lopšys, jaunuoliams svarbu turėti ryšį su savo šaknimis, ir todėl turi būti ginama jų vienybė, jei tvirtinama esant „už gyvybę“, kaip Jungtinių Valstijų prezidentas.

Kalbėdamas apie migrantų priėmimą, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad pirmiausia reikia turėti atvirą širdį. Už tai jis dėkingas tokioms šalims, kaip Italija ar Graikija. Nepamirštant, kad svetimšalio priėmimas yra vienas iš Dievo įsakų. Antra, vyriausybės turi būti išmintingos, nes svarbu ne vien priimti, bet ir integruoti. Valstybė turi žinoti, kiek gali priimti ir integruoti, ir kada prasideda neintegravimo pavojus. Trečias aspektas yra tai, kad nėra įsisąmoninta humanitarinė drama pabėgėlių stovyklose. Atvira širdis, išmintingumas, integracija ir humanitarinis artumas, reziumavo popiežius.

Jis pridūrė keletą žodžių apie Afriką, iš kurios taip pat daug žmonių migruoja, daug iš jų yra pavergiami, kaip kadaise. Atrodo, kad kolektyvinėje pasąmonėje įsitvirtino nuostata išnaudoti Afriką. Kai išsivysčiusios valstybės vykdo projektus, išnaudoja. Reikia apversti šį mentalitetą. Reikia, kad Afrika būtų ta, kuri neišnaudojama, o kuriai padedama augti, investicijomis, kad, galiausiai, nebebūtų bėgančių nuo karo ir nuo bado. 

Paskutinės popiežiaus pastabos buvo apie Venesuelą. Deja, daug Šventojo Sosto diplomatinių iniciatyvų nesulaukė atsako, priminė popiežius, užsimindamas apie įvairių delegacijų siuntimą, apie savo paties viešus pareiškimus ir pastangas padėti Venesuelai išeiti iš dabartinės krizės. Tačiau situacija sunki ir dar labiau apsunkinama humanitarinės krizės, dėl kurios turi stengtis Jungtinės Tautos, visi.

Pranciškus su žurnalistais užbaigė pokalbį pasidalindamas dar vienu įspūdžiu: jam važiuojant gatvėmis daugybė tėčių ir mamų kėlė ant rankų kūdikius, vaikus, kad jie galėtų pamatyti popiežių, gautų jo palaiminimą. Šie tėvai tarsi sakė: „tai mano lobis, tai mano viltis, mano ateitis, aš juo tikiu“. Ir tai buvo labai gražu. Tai ateities vilties simbolis. Tauta, kuri gali turėti vaikų, parodyti juos tarsi sakant - „mano lobis“ – yra tauta, kuri viliasi ateitimi. (Vatikano radijas)