Popiežius Pranciškus priėmė Lietuvos ambasadorių

Naujasis Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto Petras Zapolskas ketvirtadienio rytą įteikė popiežiui Pranciškui skiriamuosius raštus.

Petras Zapolskas gimė 1965 m. Baigęs istoriją Vilniaus universitete, tęsė diplomatijos ir tarptautinių santykių studijas Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1991 m. pradėjo darbą Lietuvos Respublikos diplomatinėje tarnyboje. Dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, Lietuvos ambasadoje Maskvoje, buvo ambasadorius Švedijoje (2002-2006 m.), Italijoje, San Marine, Maltoje ir Libijoje (2009-2014). Pastaruosius porą metų iki paskyrimo ambasadoriumi prie Šventojo Sosto vadovavo Lietuvos URM Valstybinio ir diplomatinio protokolo departamentui.

Su ambasadoriumi Petru Zapolsku kalbamės Vatikano radijo studijoje

Ambasadoriau, šį rytą įteikėte popiežiui Pranciškui Lietuvos Prezidentės pasirašytus Skiriamuosius raštus. Be protokolinės, formalios šios šio iškilmingo įvykio reikšmės, tai buvo ir proga asmeniškai pasikalbėti su popiežiumi.

Skiriamuosius Lietuvos Respublikos vadovų raštus savo ilgoje diplomatinėje tarnyboje įteikiau jau aštuntą kartą (Švedijos karaliui, Italijos, Maltos prezidentams, San Marino kapitonams regentams, Libijos tarybos pirmininkui, JTO Maisto ir žemės ūkio organizacijos generaliniam sekretoriui, Maltos Ordino vadovui). Kiekvienas kartas buvo svarbus ir nepakartojamas, tačiau asmeninis susitikimas ir pokalbis su Šventuoju Tėvu  buvo išskirtinis, turintis ypatingą emocinį krūvį. Ilgas pasirengimas, daug įvairių protokolinių detalių, perskaičiau stirtas įvairios literatūros ir dokumentų, pati ceremonija iki susitikimo irgi bauginančiai ilga – atrodo eini ir eini nesibaigiančiais puošniais Rafaelio tapytais koridoriais, sutinki ir sveikiniesi su ceremonijos dalyviais – dvasiškiais ir pasauliečiais aristokratais, o galiausiai Šventasis Tėvas ramiai pasisveikino ir paspaudė ranką, nuramino. Ilgokai pakalbėjome. Jį domina viskas, kas vyksta mūsuose. Popiežius Pranciškus domėjosi Lietuvos socialiniu gyvenimu, ypač emigracija iš šalies. Nepaisant gerų ekonominių šalies vystymosi rodiklių, emigracija išlieka problema. „Visos Lietuvoje gyvenančios kartos, o ypač vyresnioji, turi padėti auginti jaunimui šaknis, kurtis tėvynėje ir kurti naują gyvenimą. Jaunimui priklauso ateitis, bet mes visi turime padėti jaunuoliui atrasti viltį – sakė Popiežius Pranciškus. Popiežius Pranciškus domėjosi tikinčiųjų padėtimi Lietuvoje. Dėkojau Šventajam Tėvui už jo dėmesį Lietuvai, paminėjau, kad lapkričio pradžioje didelė tikinčiųjų ir valdžios atstovų delegaciją iš Telšių vyskupijos lankysis Vatikane, kartu su visu tikinčiųjų pasauliu minėdama Žemaičių vyskupystės jubiliejų. Šventajam Tėvui įteikiau Trakų švenčiausios Mergelės Marijos Apsilankymo baziliką garsinančios Dievo Motinos Lietuvos Globėjos paveikslo repliką, papasakodamas  jos istoriją ir svarbą Lietuvai.

Po ceremonijos ir susitikimo su Valstybės sekretoriumi kardinolu P. Parolin trumpa malda prie šv. Petro kapo už šalį, tuos, kurie šalia ir kurie buvo.

Lietuvos valstybės vadovai ir vyskupai yra kvietę popiežių aplankyti Lietuvą. Ar šiandien buvo apie tai užsiminta?

Pastaraisiais metais Šventasis Tėvas siunčia daug dėmesio ženklų Lietuvai. Prisimename  arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmes Vilniuje, kuriame dalyvavo specialusis Švento Tėvo atstovas kardinolas Amato, švento Tėvo sveikinimas Šv. Petro aikštėje Romoje beatifikacijos dieną. Visiškai neseniai Trakų švenčiausios Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia paskelbta bazilika. Todėl turėčiau pasakyti, kad  Šventas Tėvas tikrai atvyks į Lietuvą. Neabejokime. Tinkamu laiku. Kada mums labiausiai reikės jo vizito. 

Pradedate vadovavimo Lietuvos ambasadai prie Šventojo Sosto kadenciją. Kaip klostosi dvišaliai santykiai? Kokias užduotis ketinate įgyvendinti ambasadoriavimo metais?

Lietuvą ir Šventąjį Sostą sieja šimtmečių istorija. Neužmirškime Bažnyčios įtakos Lietuvos kelyje į politinę ir kultūrinę Europą. Manau, nepakankamai išryškintas, o plačioje visuomenėje mažai diskutuojama ir Bažnyčios įtaka Lietuvos laisvės byloje praėjusiame šimtmetyje. Vatikanas vienas iš nedaugelio nepripažino Lietuvos okupacijos, leido veikti Lietuvos diplomatams, tiesiogiai ir netiesiogiai rėmė Lietuvos laisvės kelią. Popiežiaus Jono Pauliaus II ištartas “nebijokite” daugeliui mano tautiečių buvo svarbus padrąsinimas niekada neišsižadėti laisvės idealų. Švento Sosto įsitraukimas į Ukrainos teritorinio vientisumo atkūrimo reikalus ypač pastebimas pastaruosius kelis metus, Rusijos politinės vadovybės ir stačiatikių bažnyčios veiklos išlaikymas tarptautinei demokratinei bendruomenei suvokiamuose ir priimtinuose rėmuose, aktyvumas Sirijoje, Artimuose Rytuose, Kinijoje  - tai tarptautiniai reikalai, kurie mums bendrai svarbūs. Tarptautinės taikos išsaugojimas, klimato kaitos padarinių minimizavimas, sunkiai valdomos migracijos krizės valdymas, socialinės nelygybės mažinimas – tai dar vienas bendro svarbaus darbo klodas. Šventajame Soste turime tvirta ir patikimą sąjungininką daugelyje mums svarbių klausimų. Būtų gerai, jei Vatikanas išreikštų didesnį susirūpinimą Astravo nesusipratimo tema. Dvišalių mano šalies ir Vatikano santykių intensyvumas taip pat reikalauja kasdienės priežiūros. Per pastaruosius 25 metus Lietuvos vadovai lankė Vatikaną 27 kartus. Įvykę dešimt prezidentų vizitų. Norėtųsi, kad ir Švento Sosto atstovai dažniau lankytų Lietuvą. Artimiausiu metu įvyks Lietuvos Ministro pirmininko vizitas ir derybos Vatikane, kitų metų pradžioje į Vilnių atvyks Švento Sosto sekretorius ryšiams su šalimis arkivyskupas P.Gallagher, planuojamos platesnės ekspertinės politinės konsultacijos, dar kelių ministerijų vadovų vizitai į Vatikaną. Turiu minčių ir dėl kultūrinio, kitų sričių bendradarbiavimo. Galima teigti, kad dvišaliai Lietuvos ir Švento Sosto santykiai yra geriausi ilgametėje santykių istorijoje.

Jau turite nemažai gyvenimo Romoje patirties. Kelerius metus vadovavote Lietuvos ambasadai Italijos Respublikoje. Dabar vėl sugrįžote į Romą, tačiau dabar į ją žiūrite tarsi iš kitos perspektyvos, iš kitos Tibro upės pusės. Kuo skiriasi šių dviejų pareigybių – ambasadoriaus Italijoje ir ambasadoriaus Vatikane specifika? Ar asmeniškai jaučiate skirtumą tarp Romos – Italijos ir Romos – Vatikano?

Italijos Roma yra smagi vieta turistui – prieš akis yra kas nors gražaus, visuomet šviečia saulė, vyno taurė, paprastas ir skanus maistas. Nuolatos gyventi amžinajame mieste nėra labai paprasta. Vilnius yra žymiai geriau tvarkomas miestas, geriau veikia transporto, telekomunikacijų, bankų, kitos sistemos. Atidaryti banko sąskaitą Romoje – užtruks, išspręsti daugelį buitinių problemų – užtruks. Labai pasikeitė miesto transporto sistema. Jeigu anksčiau piko metu iš Parioli rajono į centrą galima buvo nuvažiuoti per 20 minučių, dabar – galima važiuoti ir 40. Tuo tarpu Vatikanas, ypač jeigu turi galimybę pakliūti už mūrų – puikiai veikiantis miestas-valstybė. Viena vertus, visoje Vatikano sistemos veikloje daug ritualų, diplomatija turi karalių rūmams būdingų veiklos bruožų ir barokinio protokolo, tačiau kartu puikiai juda informaciją, oficialūs asmenys nešvaisto laiko ilgiems susitikimams, aukščiausio rango asmenys priima ambasadorių be jokių patarėjų ar raštvedžių, kavos gėrimų. Stebina informacijos gilumas. Viskas, su kuo teko iki šiol susidurti Vatikane– labai gerai sutvarkyta, sakyčiau preciziška. Ir kartu viskas labai ramu ir tylu, niekas niekur nebėga, o ypač, kas dabar labai madinga kitur – nuolatos nemaigo mobilaus telefono mygtukų ir „nesiselfina“. Švento Sosto tarptautinė veikla aprėpiamų temų platumu man panašėja į  didelės tarptautinės organizacijos veikla su koncentruotais dvišaliais elementais.

Taip skiriasi Italijos Roma ir Vatikano Roma. Beveik taip pat skiriasi ir ambasadoriaus darbo pobūdis. Kad būtų suprantamiau, pasakysiu, kad Lietuvos ambasada prie švento Sosto – tai ambasadorius ir sekretorė trijų kambarių patalpose. Daugybė renginių, vizitų, susitikimų. Nusipirkau nuolatinį transporto bilietą, mėgstu vaikščioti pėsčiomis – taip ir judu iš vienos vietos į kitą. Bandau apie darbą Vatikane rašyti Vilniaus užsienio reikalus tvarkančioms tarnyboms. Suprantu, kad visko vienu metu padaryti neįmanoma, todėl dirbu pagal principą: “kas svarbu yra dvigubai svarbu, kas nesvarbu – visai nesvarbu”. Tokia “pasidaryk pats” pareiga.

Labai ačiū.