Kunigo Rother beatifikacija – „su savo kaimene iki pat pabaigos“

Jam nenorėjo suteikti kunigystės sakramento, nes nesisekė studijos, tačiau galiausiai įšventintas į kunigus, atskleidė savo gražiausias savybes ir tapo tikru vargšų tėvu, draugu ir broliu. Labiausiai - tarp Gvatemalos majų tzutuhil žmonių - apleistos, nusilpusios, neturinčios galimybės gauti pakankamą išsilavinimą ir patenkinti esminius poreikius genties. Kunigas A'plas, „Pranciškus“ vietinių kalba, kurio pasaulietinis vardas Francis Stanley Rother (1935-1981), užmokėjo savo gyvybės kainą už atsidavimą ir uolumą skelbiant Evangeliją šiai genčiai. Trijų žudikų rankos nutraukė jo gyvybę 1981 liepos 28, klebonijoje Santiago Atitlan. Jau prieš tai dvasininkas buvo įspėtas išvykti, palikti Gvatemalą, tačiau kaip tikras ganytojas liko su savo kaimene iki galo.

Šeštadienį, rugsėjo 23 dieną, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kard. Angelo Amato JAV Oklahomos mieste paskelbė jį palamintuoju kankiniu popiežiaus Pranciškaus vardu.

Kunigas Stanley tapo auka kartu su žmonėmis, tarp kurių misionieriavo trylika metų. Per genocidą, kurio Vašingtonas, norėdamas apriboti „komunistinio užkrato“ plitimą, apsimetė nematantis, kunigas Stanley pasirinko likti su savo bendruomene, nes, kaip pats rašė, „ganytojas negali palikti savo kaimenės pavojaus akimirką“.

Kaip šis 46 metų kunigas iš mažos vokiečių kaimo bendruomenės Oklahomoje atvyko gyventi ir mirti į šį nuošalų Gvatemalos kaimelį - tai istorija, pilna nuostabos ir Dievo apvaizdos, rašo jo biografė Marija Scaperlanda knygoje „Piemuo, kuris nepabėgo“.

Žemaūgis raudonbarzdis misionierius buvo kilęs iš Oklahomos provincijos, kur parapija, mokykla ir ūkis buvo bendruomenės gyvenimo ašys. Baigęs mokyklą, gyvenęs gerų kunigų ir gyvo parapijos gyvenimo apsuptyje, dar visai jaunas pajuto pašaukimą į seminariją. Tačiau nepaisant stipraus Dievo kvietimo, seminarijoje jam sunkiai sekėsi mokslai, netgi buvo pašalintas iš vienos seminarijos, tačiau galiausiai mokslus baigė. Jo mokytoja, sesuo Clarissa Tenbrick, drąsino jį sakydama, kad ir kunigų globėjas Šv. Jonas Vianėjus turėti dėti ypatingas pastangas seminarijoje. „Jie abu buvo paprasti žmonės, pajutę stiprų pašaukimą, tačiau jiems reikėjo padrąsinimo baigti studijas ir tapti kunigais. Tada jie atsinešė gerumą, paprastumą ir dosnią širdį visame tame, ką darė“, - sakė ji agentūrai CNA.

Kai Stanley mokėsi seminarijoje, popiežius Jonas XXIII paprašė Šiaurės Amerikos Bažnyčios padėti įsteigti misijas Centrinėje Amerikoje. Praėjus keleriems metams po įšventinimo, kunigas Stanley išvyko į neseniai įkurtą misiją Gvatemaloje, kur praleido trylika metų. Kunigas ne tik aukojo Mišias, čia pravertė ir jo ūkininkavimo įgūdžiai, įgyti vaikystėje - jis padėjo dirbti laukuose ar pataisyti traktorių.  Dvasininkas įsteigė ūkininkų kooperatyvą, mokyklą, ligoninę, pirmąją katalikų radijo stotį, kurios transliuojamos katechezės pasiekdavo net nuošaliausius kaimelius.  Visų mylimas kunigas garsėjo dosnumu, altruistiškumu, džiaugsmu ir aktyviu dalyvavimu bendruomenės gyvenime. Daugybėje išlikusių nuotraukų užfiksuota, kaip kunigą vejasi būrys besijuokiančių vaikų.

Tačiau bėgant metams Gvatemalos pilietinis karas, įsižiebęs šeštajame dešimtmetyje, pasiekė neįtikėtinus smurto lygius. Priartėjo ir prie kadaise taikaus ramaus kaimelio, kur misionieriavo Stanley. Dingimai, žudymai ir pavojus tapo kasdienio gyvenimo dalimi, tačiau kunigas Stanley išliko tvirtas ir palaikantis savo žmones.

„Tėve, jie atėjo jūsų“, - tai buvo vieni paskutinių žodžių, kuriuos ankstyvą 1981 liepos 28 d. rytą girdėjo kunigas Stanley Francis Gvatemalos misijoje. Gvatemalą draskė dešimtmečius trukęs pilietinis karas. Trys kaukėti vyrai, įsilaužę į kleboniją, buvo atvykėliai, kurie kovojo prieš tenykščius ir vargšus kaimo gyventojus. Jie garsėjo grobimais ir norėjo, kad „dingusiųjų“ sąraše atsirastų ir tėvas Stanley. Tačiau jis nepasidavė. Nenorėdamas kelti pavojaus kitiems, buvusiems parapijos misijoje, jis tyliai priešinosi, bet nesišaukė pagalbos, ir buvo nužudytas. Tai pirmasis kankinys JAV istorijoje, Fidei donum kunigas.

Susiedamas Oklahoma ir Gvatemalą, tėvas Rother liudija Amerikos istoriją, peržengiančią sienas, kurios šiandien atrodo vėl kyla. Kai tūkstančiai siekusių „Amerikos svajonės“ gyvena baimėje, kad bus išsiųsti iš šalies, vienoje valstijoje Katalikų Bažnyčia atkreipia dėmesį į vieno migranto, keliavusio į priešingą pusę, istoriją. Kunigas, kuris vardan Jėzaus Evangelijos Gvatemaloje paaukojo gyvybę už vargšus, kuriuos tų laikų geopolitinės aplinkybės padovanojo iš kitos barikadų pusės. Nėra sienos, kuri gebėtų sustabdyti jo liudijimą. (Vatikano radijas)