Jam nenorėjo suteikti kunigystės sakramento, nes
nesisekė studijos, tačiau galiausiai įšventintas į kunigus, atskleidė savo gražiausias
savybes ir tapo tikru vargšų tėvu, draugu ir broliu. Labiausiai - tarp Gvatemalos
majų tzutuhil žmonių - apleistos, nusilpusios, neturinčios galimybės gauti pakankamą
išsilavinimą ir patenkinti esminius poreikius genties. Kunigas A'plas, „Pranciškus“
vietinių kalba, kurio pasaulietinis vardas Francis Stanley Rother (1935-1981), užmokėjo
savo gyvybės kainą už atsidavimą ir uolumą skelbiant Evangeliją šiai genčiai. Trijų
žudikų rankos nutraukė jo gyvybę 1981 liepos 28, klebonijoje Santiago Atitlan. Jau
prieš tai dvasininkas buvo įspėtas išvykti, palikti Gvatemalą, tačiau kaip tikras
ganytojas liko su savo kaimene iki galo.
Šeštadienį, rugsėjo 23 dieną, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kard. Angelo
Amato JAV Oklahomos mieste paskelbė jį palamintuoju kankiniu popiežiaus Pranciškaus
vardu.
Kunigas Stanley tapo auka kartu su žmonėmis, tarp kurių misionieriavo trylika metų.
Per genocidą, kurio Vašingtonas, norėdamas apriboti „komunistinio užkrato“ plitimą,
apsimetė nematantis, kunigas Stanley pasirinko likti su savo bendruomene, nes, kaip
pats rašė, „ganytojas negali palikti savo kaimenės pavojaus akimirką“.
Kaip šis 46 metų kunigas iš mažos vokiečių kaimo bendruomenės Oklahomoje atvyko gyventi
ir mirti į šį nuošalų Gvatemalos kaimelį - tai istorija, pilna nuostabos ir Dievo
apvaizdos, rašo jo biografė Marija Scaperlanda knygoje „Piemuo, kuris nepabėgo“.
Žemaūgis raudonbarzdis misionierius buvo kilęs iš Oklahomos provincijos, kur parapija,
mokykla ir ūkis buvo bendruomenės gyvenimo ašys. Baigęs mokyklą, gyvenęs gerų kunigų
ir gyvo parapijos gyvenimo apsuptyje, dar visai jaunas pajuto pašaukimą į seminariją.
Tačiau nepaisant stipraus Dievo kvietimo, seminarijoje jam sunkiai sekėsi mokslai,
netgi buvo pašalintas iš vienos seminarijos, tačiau galiausiai mokslus baigė. Jo mokytoja,
sesuo Clarissa Tenbrick, drąsino jį sakydama, kad ir kunigų globėjas Šv. Jonas Vianėjus
turėti dėti ypatingas pastangas seminarijoje. „Jie abu buvo paprasti žmonės, pajutę
stiprų pašaukimą, tačiau jiems reikėjo padrąsinimo baigti studijas ir tapti kunigais.
Tada jie atsinešė gerumą, paprastumą ir dosnią širdį visame tame, ką darė“, - sakė
ji agentūrai CNA.
Kai Stanley mokėsi seminarijoje, popiežius Jonas XXIII paprašė Šiaurės Amerikos Bažnyčios
padėti įsteigti misijas Centrinėje Amerikoje. Praėjus keleriems metams po įšventinimo,
kunigas Stanley išvyko į neseniai įkurtą misiją Gvatemaloje, kur praleido trylika
metų. Kunigas ne tik aukojo Mišias, čia pravertė ir jo ūkininkavimo įgūdžiai, įgyti
vaikystėje - jis padėjo dirbti laukuose ar pataisyti traktorių. Dvasininkas įsteigė
ūkininkų kooperatyvą, mokyklą, ligoninę, pirmąją katalikų radijo stotį, kurios transliuojamos
katechezės pasiekdavo net nuošaliausius kaimelius. Visų mylimas kunigas garsėjo dosnumu,
altruistiškumu, džiaugsmu ir aktyviu dalyvavimu bendruomenės gyvenime. Daugybėje išlikusių
nuotraukų užfiksuota, kaip kunigą vejasi būrys besijuokiančių vaikų.
Tačiau bėgant metams Gvatemalos pilietinis karas, įsižiebęs šeštajame dešimtmetyje,
pasiekė neįtikėtinus smurto lygius. Priartėjo ir prie kadaise taikaus ramaus kaimelio,
kur misionieriavo Stanley. Dingimai, žudymai ir pavojus tapo kasdienio gyvenimo dalimi,
tačiau kunigas Stanley išliko tvirtas ir palaikantis savo žmones.
„Tėve, jie atėjo jūsų“, - tai buvo vieni paskutinių žodžių, kuriuos ankstyvą 1981
liepos 28 d. rytą girdėjo kunigas Stanley Francis Gvatemalos misijoje. Gvatemalą draskė
dešimtmečius trukęs pilietinis karas. Trys kaukėti vyrai, įsilaužę į kleboniją, buvo
atvykėliai, kurie kovojo prieš tenykščius ir vargšus kaimo gyventojus. Jie garsėjo
grobimais ir norėjo, kad „dingusiųjų“ sąraše atsirastų ir tėvas Stanley. Tačiau jis
nepasidavė. Nenorėdamas kelti pavojaus kitiems, buvusiems parapijos misijoje, jis
tyliai priešinosi, bet nesišaukė pagalbos, ir buvo nužudytas. Tai pirmasis kankinys
JAV istorijoje, Fidei donum kunigas.
Susiedamas Oklahoma ir Gvatemalą, tėvas Rother liudija Amerikos istoriją, peržengiančią
sienas, kurios šiandien atrodo vėl kyla. Kai tūkstančiai siekusių „Amerikos svajonės“
gyvena baimėje, kad bus išsiųsti iš šalies, vienoje valstijoje Katalikų Bažnyčia atkreipia
dėmesį į vieno migranto, keliavusio į priešingą pusę, istoriją. Kunigas, kuris vardan
Jėzaus Evangelijos Gvatemaloje paaukojo gyvybę už vargšus, kuriuos tų laikų geopolitinės
aplinkybės padovanojo iš kitos barikadų pusės. Nėra sienos, kuri gebėtų sustabdyti
jo liudijimą. (Vatikano radijas)
All the contents on this site are copyrighted ©. |