Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Kelionės

Trys atspirties taškai: „Žodis“, „Duona“, „Vargšai“

Popiežius Pranciškus Bolonijoje - AFP

2017/10/01 18:55

Šventojo Tėvo vizitą Bolonijoje užbaigė Šv. Mišių auka su centrinės Italijos tikinčiųjų bendruomene. Popiežius homilijoje kalbėjo apie veidmainiškumą, apie kurį kalbama 26 eilinio sekmadienio Mišių Evangelijoje. Vienas sūnus sako tėvui, kad eis dirbti, tačiau neina. Kitas sako kad neis, bet nueina. Jėzus pasakoja palyginimą, kalbėdamas su Rašto aiškintojais. Jėzus siūlo rinktis iš dviejų kelių, tačiau mes ne visuomet sugebame pasakyti jam „taip!“ savo žodžiais ir darbais, nes esame nusidėjėliai. Tačiau galime rinktis būti „keliaujančiais nusidėjėliais“ kurie klausosi Viešpaties, o kai nupuola – gailisi, ir vėl keliasi, kaip pirmasis sūnus. Arba galime rinktis būti „sėsliaisiais nusidėjėliais“, t.y. pasirengę teisintis bet kada ir kai apsimoka, tik žodžiais. Visa tai mums sako, kad nėra „moksliškai sukonstruotos“ krikščionybės, kuri leistų atlikti kai kuriuos priesakus dėl sąžinės ramybės. Krikščioniškas gyvenimas reiškia nuolankų ėjimą niekuomet nesustabarėjusia sąžine, visuomet ryšyje su Dievu. Jėzus smerkia gyvenimo dvilypiškumą, veidmainiavimą, klerikalizmą, atsiribojimą nuo žmonių. Raktinis žodis yra „atgailauti“. Atgaila padeda nesustabarėti, perkeisti mūsų „ne!“ Dievui į „taip!“ ir mūsų „taip!“ nuodėmei į „ne!“. Tėvo, kasdien švelniai prakalbančio į mūsų sąžinę, valią vykdysime tik atgaila ir nuolatiniu atsivertimu. Kiekvienas turime du kelius: arba būti atgailaujančiais nusidėjėliais,  arba nusidėjėliais veidmainiais. Svarbu ne bandymai pateisinti ir išsaugoti išorę, o prie Viešpaties priartėjanti širdis, kasdien kovojanti, atgailaujanti ir sugrįžtanti pas Jį. Nes Viešpats ieško tyrų širdžių, o ne tyrų išorių

Bažnyčios kelyje dažnai klausiama: kur eiti, kaip eiti? Popiežius pasiūlė tris atspirties taškus:

1. „Žodis“ yra kompasas, padedantis eiti nuolankiai, kad neprarastume Dievo kelio ir nepasiklystume supasaulėjime.

2. „Duona“, t.y. eucharistinė duona, nes su Eucharistija viskas prasideda. Eucharistijoje sutinkame Bažnyčią, ne paskalose, Kristaus Kūne, kuriuo dalijasi nusidėjėliai ir stokojantieji, kurie jaučiasi esantys mylimi ir todėl trokšta mylėti. Eucharistijoje prasideda kelionė ir kaskart vėl Joje susitinkame: tai neatšaukiama buvimo Bažnyčia pradžia. Bažnyčia susitinka šitaip: gimsta ir gyvena prie Eucharistijos, su esančiu gyvu Jėzumi, kad Jį adoruotume, priimtume ir dovanotume kiekvieną dieną.

3. „Vargšai“. Deja, taip pat šiandien daug stokojančių. Taip pat daug dvasios vargdienių, vienišų žmonių. Visuose atrandame Jėzų, nes Jėzus pasaulyje ėjo neturto ir savęs apiplėšimo keliu. Jis „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7). Nuo Eucharistijos iki vargšų, eikime sutikti Jėzų. „Jei dalijamės dangaus duona, kaip nepasidalinus žemiškosios?“ – baigė homiliją popiežius Pranciškus pacituodamas garsaus Bolonijos ganytojo, kardinolo Lercaro žodžius.

Po Mišių Bolonijos stadione Dall’Ara popiežius Pranciškus išvyko į sporto centrą „Corticelli“, iš kurio straigtasparniu sekmadienio vakarą išskirdo atgal į Romą. (Vatikano radijas). 

2017/10/01 18:55