Tarp naujų šventųjų: vaikai kankiniai ir kunigas žolininkas

Spalio 15-ąją popiežiaus Pranciškaus kanonizuoti, šventaisiais paskelbti 35 tikintieji, iš įvairių laikotarpių, iš įvairių geografinių platumų, įvairaus amžiaus ir gyvenimo, dar kartą iliustruoja pašaukimo į šventumą įvairovę ir tuo pat metu visuotinumą.

Šventaisiais paskelbti kunigai misionieriai Andriejus de Soveral, Ambraziejus Pranciškus Ferro, pasaulietis Matas Moreira ir dar 27 jų bičiuliai, vieni iš pirmųjų ispanų misionierių Brazilijoje, dabartinėje Šiaurės Rio Grande valstijoje, ir vieni iš pirmųjų vietos krikščionių, indėnų. Jie mirė kankinių mirtimi 1645 metais, nuo olandų karių, protestantų, ir juos lydėjusių indėnų rankos. Tai buvo, deja, tuo metu Europoje vykusių religinių karų atspindys. Žinoma, kad žuvusių buvo daugiau, kitų vardai nežinomi. Kai kurie prieš mirtį buvo žiauriai kankinti. Pripažinta, kad jų mirtį lėmė neapykanta katalikų tikėjimui, konkrečiau tikėjimas, kad Eucharistija yra Kristaus Kūnas. Ši kankinių grupė buvo paskelbta palaimintaisiais 2000 metais, Jono Pauliaus II.

Trys vaikai iš Meksikos, Kristoforas, Antanas ir Jonas, taip pat mirė kankinių mirtimi, pirmasis 1527-aisiais metais, o kiti du 1529-aisiais. Tai galbūt pirmieji krikščionys kankiniai Meksikoje, mirties dieną jie buvo maždaug 11 – 13 metų amžiaus.

16 amžiaus pradžioje Meksikoje misijas pradėję pranciškonai ir dominikonai taip pat įsteigė mokyklas vietos vaikams. Viena iš pranciškonų misijų buvo atidaryta dabartinėje Tlaxcala valstijoje. Misijos mokyklą lankė vieno iš pagrindinio indėnų lyderio sūnus, kuris priėmė krikščionišką tikėjimą ir taip pat Kristoforo vardą (Cristobal, ispaniškai). Tačiau krikščioniškas berniuko ugdymas greitai kaktomuša susidūrė su jo tėvo gyvenimu būdu: poligamija, girtuokliavimu, smurtu, stabmeldyste. Kristoforas priekaištavo dėl tokio gyvenimo būdo, pašalino iš namų stabukus. Susipriešinimas tapo toks stiprus, kad vieną dieną tėvas kuoka užmušė savo sūnų, o jo kūną įmetė į ugnį.

Kiti du paaugliai, Antanas ir Jonas, buvo dominikonų misijos ugdytiniai, taip pat Tlaxcala valstijoje. Jie savanoriškai pasiryžo lydėti dominikonų misionierius, kaip vertėjai ir bendradarbiai apaštalavime, į naujus kaimelius. Viename iš jų, bandant įtikinti atsisakyti stabukų namuose, įpykę indėnai juos užpuolė ir užmušė lazdomis. Šie trys jaunuoliai buvo beatifikuoti Jono Pauliaus II 1990-aisiais. Pasak Šventųjų skelbimo kongregacijos prefekto kardinolo Angelo Amato, jie parodė, kad drąsa ir stiprybė, evangelizavimo džiaugsmas nėra apriboti amžiaus. Jie tapo sėklomis ir iki šiol gyvomis šaknimis to didžiulio tikėjimo medžio, kuris per šimtmečius išaugo Meksikoje.

Dar du šventieji, ispanas Faustinas Miguez ir italas Angelas iš Akrio, kunigai vienuoliai, nugyveno pakankamai ilgą amžių ir šventumo garsą pelnė, pasak kardinolo Amato, kaip „išpažinėjai“, kurie per visą savo gyvenimą herojiškai gyveno meile Dievui, Bažnyčiai ir žmonijai, ypač kenčiančiai ar stokojančiai jos daliai.

Kapucinas Angelo (Angelas) gimė 1669-aisiais ir mirė 1739-aisiais. Tai buvo didelis pietinės Italijos dalies, Kalabrijos regiono, apaštalas, kuris keliasdešimt metų nenuilsdamas keliavo iš vienos vietos į kitą. Pagarsėjo kaip pamokslininkas, kaip nuodėmklausys ir kaip dvasinis mokytojas, turėjo mistinių patirčių. Savo amžininkus jis stulbino tiek nepaprastais išgydimais, tiek širdžių pažinimu, pranašišku žinojimu kas jose slepiama. Dar jam gyvam esant plačiai pasklido ir iki šiol neišblėso jo šventumo kvapas.

Pijorų kongregacijos kunigas Faustinas Miguez, ispanas, miręs 1925 metais, jau sulaukęs 94 metų amžiaus, „išpažinėjo“ titulą užsitarnavo visą gyvenimą trukusiu jaunuolių ugdymo darbu, ypač tų, kurie dėl įvairių priežasčių buvo palikti, apleisti, atsidūrė gatvėje, be išsilavinimo ir perspektyvų. 1885 metais jis tapo fundatoriumi moterų vienuolijos, kurios misija buvo rūpintis jaunomis merginomis, atsidūrusiomis nepavydėtinose situacijose. Šio šventojo gatvių ir mokyklų apaštalo biografai išryškina ir tai, kad jis rūpinosi ne vien dvasios, bet ir kūno sveikata. Įgijęs puikų išsilavinimą fizikos, chemijos, botanikos srityse, pirmame savo gyvenimo etape jis dėstė šias disciplinas pijorų įvairiose Pijorų kongregacijos mokyklose ir misijose. Misijoje Kuboje susidūrė su vaistine žolininkyste, susidomėjo ja, pradėjo tyrinėti augalų vaistines savybes, eksperimentuoti ir gaminti vaistus, visas įgytas žinias panaudodamas ypač ligonių iš vargingų šeimų, tarp kurių dirbo, labui.  Iki pat šios dienos Madride veikia medicininė „Miguez laboratorija“ vaistams gaminti. (Vatikano radijas)